Kelionė į Graikiją: nemiegantys Atėnai

Atėnai
Print Friendly

Atėnai – miestas su be galo dideliu istoriniu palikimu, mūsų civilizacijos pamatai, kur vystėsi demokratija, filosofija, menai, architektūros stiliai… Dar nepamirškime ir judraus didmiesčio džiunglių – norint pamatyti kuo daugiau, reikėjo paskubėti.

Nuo Akropolio kalno - Atėnai ir Likavito kalnas
Nuo Akropolio kalno – Atėnai ir Likavito kalnas

Mūsų kelionė į Atėnus buvo ilga, bet įdomi. Kėlėmės keltu iš Korfu salos, į kurią atskridome (apie Korfu skaitykit čia>>), o tada važiavom dar apie 500 km. Kelyje užtrukome visą dieną, bet pamatėme visokią Graikiją – ir lygumas, ir kalnus, ir kurortines vietas, ir lūšnynus. Pakeliui į Atėnus važiavome per Peloponeso pusiasalį, kirtom Rio-Antirio tiltą ir aplankėme Korinto miestą. Į Korfu grįžome kitu keliu, ne pakrantėmis, o per Graikijos vidurį ir užsukom į Ioanina miestą (visas kelionės maršrutas – čia>>).

Atėnuose daug laiko neturėjom – tik vieną dieną ir du vakarus, bet stengėmės pamatyti kuo daugiau. Šis miestas – toks lengvas chaosas, kai visai nežinai, ką išvysi už kito kampo – ar senovinių pastatų griuvėsius bei muziejus, ar judrią, žmonių pilną gatvę ar turgų (beje, pirmuosius įspūdžius iš Graikijos ir apie susitikimą su Atėnų šunimis, pasakojom čia>>).

Geltonoje pievoje - Dzeuso Olimpiečio šventyklos griuvėsiai
Geltonoje pievoje – Dzeuso Olimpiečio šventyklos griuvėsiai

 Pirmą kartą lankydamiesi šitame mieste privalėjom pradėti turą nuo žymiausių ir svarbiausių objektų. Ryte patraukėm į Akropolį. Ta diena buvo ideali – pačioje kovo pabaigoje džiaugėmės saule ir 25 laipsniais šilumos… Iš viešbučio mums užteko vienos metro linijos – iš Larissa stotelės metro nukeliavome į Acropolis stotelę.

Vos pakilus į viršų iš požeminės stoties mus pasitiko Akropolio kalnas su žymiuoju Partenonu ir kitais statiniais. Bilietus į Akropolį pirkome kasoje, sumokėjom po 12 eurų; už tą kainą gavome kelis bilietukus, su kuriais galėjome pamatyti ne tik Akropolio ansamblį, bet ir pasirinktinai aplankyti dar ir šiuos objektus: Senovės bei Romėnų Agoras, Dioniso teatrą, Kerameikos kapines, Adriano biblioteką arba Dzeuso Olimpiečio šventyklą.

Partenonas - šventykla deivei Atėnei
Partenonas – šventykla deivei Atėnei

Ir nors ant Akropolio užlipome ryte, bet turistų ten buvo daug. Partenonas – šventykla deivei Atėnei, apstatytas pastoliais, bet vis tiek sulaukia daugiausiai turistų dėmesio. Nuo Akropolio kalno atsiveria puikus miesto vaizdas, o ir saulė ten svilina negailestingai. Keliavom aplinkui Partenoną žvalgydamiesi į visas puses, šiek tiek pasisaugodami, kad neišsitiestume ant žemės – Akropolio grindinio akmenys labai slidūs. Nuo Akropolio kalno matėme Dioniso teatro giuvėsius (Theatre of Dionysus), Dzeuso Olimpiečio šventyklos kolonas, Likavittos kalną, Senovės Agorą, Filopappou kalną, graikų ortodoksų šventyklas. Saulėtą dieną Atėnai akinamai žėrėjo – balti miesto pastatai ir langai spindėjo saulėje.

Nusileidę nuo Akropolio patraukėm pėsčiųjų taku. Atrodo, kur tik eisi Atėnuose, vis tiek rasi ar prieisi ką nors įdomaus – ar kokią kalvą užlipti, įdomią šventyklą, griuvėsius ar jau šiuolaikinio miesto įdomybes – pilnas žmonių gatves, muzikantus, prekeivius.

Su puikia kompanija puikiame mieste
Su puikia kompanija puikiame mieste

Šiuo keliu priėjome Monastiraki – žymiausią Atėnų blusturgį. Ten tarp, mano nuomone, visai nereikalingą šlamštą pardavinėjančių graikų, galima atrasti ir tikrų perliukų. Užmatę miniatiūras ir talismanus gaminantį graiką, sustojome atidžiau pasižiūrėti, kaip viskas vyksta. Jis į mažyčius buteliukus uždaro Mažąjį Princą, Pinokį, švyturius ir kitokius mielus dalykėlius. Ant lapelio užrašo tavo vardą ir jį taip pat įdeda į buteliuką. Meniškus daikčiukus mėgstantys turistai Monastiraki turguje gali užtrukti.

Perėję judrią Monastiraki gatvę patekome į kur kas ramesnę vietą – Senovės Agorą, vietą, kuri Antikos laikais buvo atėniečių visuomeninio gyvenimo centras. Šioje vietoje, kuri dabar atrodo lyg parkas su senovinių pastatų ir skulptūrų griuvėsiais, stovi labai gerai išsilaikiusi Hefaisto šventykla. Senovės Agoros muziejus įkurtas restauruotame portike Stoa of Attalos, kuriam jau daugiau kaip 2150 metų. Netoli Senovės Agoros stovi Romėnų Agoros aikštė, keliais amžiais jaunesnis prekybos forumas, pastatytas, kai Atėnai tapo Romos imperijos dalimi.

Akropolio vaizdas iš Senovės Agoros
Akropolio vaizdas iš Senovės Agoros

Netoli Senovės Agoros yra Kerameikos – senosios Atėnų kapinės, dabar gausiai lankomos turistų, ir kaip atsiliepia ten buvę, ši vieta labiau primena muziejų, o ne kapines. Mes į Kerameikos neužsukome, nes skubėjome pamatyti kitus objektus. Po Senovės Agoros patraukėme link Monastiraki metro stoties – ketinome vykti į Syntagma aikštę, nukeliauti į Plaka pavalgyti pietų ir tada – ant Likavito (Likavittos) kalno apžiūrėti Atėnų iš dar aukščiau, nei matėme nuo Akropolio kalno.

Eidami link Monastiraki metro praėjome Adriano biblioteką, Monastiraki bažnyčią. Šiame rajone yra daug suvenyrų parduotuvėlių, tad pakeliui pačiupom dar vieną kitą daiktelį prisiminimui.

Priėję Monastiraki aikštę nustebom – žmonių čia buvo taip tiršta, kad net praeiti sunku. Aikštėje jie tiesiog ilsėjosi – sėdėjo šalia fontano, stoviniavo ir stebėjo gatvės muzikantus ar kitokius pasirodymus, kiti, kaip ir mes, tiesiog ėjo pro šalį.

Atėnuose ramybe pasimėgauti galima tik nuošalesnėse gatvelėse
Atėnuose ramybe pasimėgauti galima tik nuošalesnėse gatvelėse

Monastiraki metro keliavome į Syntagma aikštę (metro stotelė – Syntagma). Stebėjomės, kokios įdomios Atėnų metro stotys – arba kaip nors meniškai išpuoštos, arba kaip mini muziejus – su istorinėmis vazomis, Antikos laikų skulptūromis ir panašiai. Tai buvo vienintelė vieta, kur galėjom ir pirštu prisiliesti prie šių istorinių objektų (kitur juos akylai saugojo, ir turistus, liečiančius skulptūras, barė prižiūrėtojai).

Syntagma („Konstitucijos“) aikštėje šalia Graikijos parlamento rūmų, pavėsiuose ilsėjosi ir žmonės, ir šunys. Netoli šios aikštės – Nacionaliniai sodai, o kitoje pusėje – gatvelės su parduotuvėmis ir kavinėmis. Čia, ieškant vietos pavalgyti, teko išsisukinėti nuo prekeivių, siūlančių pirkti kailinius (kai buvo 25 laipsniai šilumos!!). Užsukome ir į Atėnų katedrą, bet nieko nepamatėme – šventykla buvo restauruojama, tad ir iš išorės, ir viduje katedrą „puošė“ pastoliai.

Syntagma aikštė
Syntagma aikštė
Šiuolaikinė skulptūra Atėnuose
Šiuolaikinė skulptūra Atėnuose

Po pietų laukė ilga kelionė į Likavito kalną. Ėjom gana ilgai,  o kojos jau šiek tiek buvo pavargusios – vaikščiojom beveik be pertraukų nuo pat ryto. Likavito kalva – aukščiausia Atėnuose (277 metrų virš jūros lygio). Tiesą sakant, nelabai žinojome, kuriuo keliu geriausiai užlipti į tą kalvą, o ir žemėlapyje neradome pažymėto įėjimo. Tad pasikliovėme nuojauta – išlipome Megaro Moussikis metro stotelėje ir ėjome gyvenamojo rajono gatvelėmis link Likavito kalvos. Ten irgi jokių ženklų nematėm, bet kai priėjome parką, ir pradėjome kilti aukštyn, supratom, kad kalvą vis tiek pasieksim. Užlipę ant Likavito kalvos pasigėrėjom Atėnų panorama – miestą iš trijų pusių supa kalnai, o iš ketvirtosios jūra.

Atėnai nuo Likavito kalno
Atėnai nuo Likavito kalno
Panorama nuo Likavito kalno
Panorama nuo Likavito kalno

 

Ant Likavito kalvos stovi balta Šv. Jurgio koplyčia, o nuo kalvos puikiai matosi visas Akropolio ansamblis, Olimpinis stadionas bei tarp akmeninių kalvų pastatytas šiuolaikiškas amfiteatras po atviru dangumi.  Jau užlipę ant kalno pamatėm, kad ten veikia ir funikulierius (kaina į abi puses – 7 eurai), tačiau nusileisti vis tiek nusprendėme pėsčiomis – visai smagu buvo lipti į kalną, tad nulipti bus dar smagiau. Bet jei pavargote, kilkite funikulieriumi, tik jokiu būdu nepraleiskite progos pasižvalgyti po Atėnus nuo Likavito kalvos.

Nusileidę nuoLikavito kalvos grįžome į viešbutį pasiimti automobilio ir važiavome į Pirėją – uostamiestį labai netoli nuo Atėnų. Jį patogu pasiekti ir metro – tai paskutinė žaliosios linijos, pažymėtos numeriu 1, stotelė. Kai nuvykom į Pirėją, apie 20 val., jau buvo tamsu – tad matėm tik apšviestas uosto pakrantes. Pavaikštinėję ten, važiavome atgal į sostinę ir už pusvalandžio jau buvome viešbutyje – šiek tiek pailsėti ir pasiruošti vakarui.

Naktinis Pirėjas
Naktinis Pirėjas

Vakarais, kaip ir atėniečiai, į miestą išeidavom daug vėliau, nei mums įprasta kokiame Londone. Abu mūsų Atėnų vakarus praleidome Plakoje. Netoli Akropolio esanti Plaka, seniausias miesto gyvenamasis rajonas, mums pasirodė viena iš geriausių vietų pasėdėti vienoje iš daugelio lauko kavinių.  Vakaroti čia galima ilgai – Atėnų centras labai gyvas ir judrus, ir atrodo, naktimis nemiegantis – metro šeštadienį važiavo net iki 2 val. nakties, o ir visi restoranai bei kavinės veikė ilgiau, nei mums įprasta. Netgi parduotuvės Plakoje veikia turbūt iki kokios 11-12 valandos vakaro, tad dieną nespėjus nusipirkti kokių graikiškų suvenyrų, rūbų ar delikatesų, jų gausite ir vėlai vakare.

  • Akropolio prieigose - Dioniso teatras
  • Herodo Atiko Odeonas - teatras Akropolio šlaite
  • Antikinių skulpūrų galerijos šalia Akropolio kalno
  • Akropolio ansamblio dalis
  • Šeštadienį turistų Akropolyje buvo labai daug
  • Nuo Akropolio - Dioniso teatro griuvėsiai
  • Nuo Akropolio kalno puikiai matyti Senovės Agora ir Hefaisto šventykla
  • Geltonoje pievoje - Dzeuso Olimpiečio šventyklos griuvėsiai
  • Atėnuose ramybe pasimėgauti galima tik nuošalesnėse gatvelėse
  • Grafitti apipaišyti Atėnai
  • Senovės Agora - susirinkimų vieta
  • Hefaisto šventykla Senovės Agoroje - viena iš geriausiai išsilaikiusių
  • Atėnų prekeivis
  • Šis mažylis, sėdėjęs Monastiraki rajone šalia Adriano bibliotekos, pinigų iš turistų reikalauja net negrojęs
  • Atėnų katedros aikštė
  • Syntagma aikštė
  • Atėnų metro stotys dekoruotos gražiai
  • Atėnų metro
  • Panorama nuo Likavito kalno
  • Nuo Likavito kalno puikiai matosi Akropolio kalnas
  • Adriano vartai netoli Akropolio - Antikos laikais tai buvo miesto riba
  • Naktinis Pirėjas

1 Comment

  1. Labai grazios jusu nuotraukos!

Leave a Reply