Valensija mus pasitiko šiltai – viduržiemį ten džiaugėmės malonia 20 laipsnių šiluma. Kai Madride į lauką nosies nesinorėjo kišti, nes buvo šalta ir lijo, tą pačią dieną atvykę į Valensiją galėjome iki išnaktų sėdėti pajūryje ir net striukių nereikėjo.
Valensija (Valencia) buvo viena iš paskutinių stotelių mūsų kelionės po Ispaniją maršrute. Į miestą atvykome tiesiai iš sostinės Madrido. Šiuos du miestus skiria 357 km, kuriuos įveikėme per maždaug 4 valandas.
Valensija yra trečias pagal dydis Ispanijos miestas ir turi didžiausią jūrų uostą Viduržemio jūros pakrantėse. Kad miestas labai didelis, pastebėjome ne iš karto. Atvykę vos po pietų ir įsikūrę pačiame senamiesčio centre, nusprendėme nukeliauti į pajūrį – įsivaizdavom, kad per kokį pusvalandį iš miesto centro pajūrį tikrai pasieksim. Po kalnų ir Madrido buvome pasiilgę jūros kvapo, tai todėl ir išlėkėm ne senamiestį apžiūrėti, o į Valensijos pakrantę.
Taigi, Valencijos senamiesčio pamatėm tik tiek, kiek truko iš jo išeiti, nors buvome įsikūrę pačioje senamiesčio širdyje. Valensija – senas miestas, įkurtas dar 2 amžiuje prieš mūsų erą, tad istorinių objektų mieste yra nemažai. Senamiestį juosia akmeninė tvora ir turistų dėmesio sulaukia viduramžių bokštai – Torres de Serranos ir Torres de Quart. Tai ne tik bokštai, bet ir vartai pro akmeninę senamiesčio sieną, vieni iš 12 Valensijos vartų. Seranų bokštai yra vieni labiausiai išsilaikiusių miesto monumentų, viduramžiais atlikę gynybinę funkciją, vėliau tapo kalėjimu didikams.
Valensija iš pirmo žvilgsnio pasirodė puošnus miestas. Prieš dvidešimtmetį nemaža dalis svarbių istorinių pastatų senamiestyje buvo restauruoti. Tvarkingi namai, grindiniai, puošnios detalės – toks buvo pirmasis įspūdis apie Valensiją. Tačiau senamiestyje pastebėjome ir nebaigtų remontuoti, apgriuvusių namų, besislepiančių šalutinėse gatvelėse už gražių pastatų.
Šiame mieste neįmanoma nepastebėti mandarinų. Valensijos regione mandarinai bei apelsinai yra tas pat kaip kokie obuolių medžiai Lietuvoje. Jų yra visur. Pakeliui į Valensiją iš Madrido mus pasitiko mandarinų plantacijos, kur darbuojasi nemažai tautiečių.
Ne vieną Valensijos aikštę ir parką puošia mandarinų medžiai. Jų ten tiek daug, kad matėme vaisius besimėtančius ant žemės, plaukiojančius fontanuose ir panašiai. Nenuostabu, kad agrikultūra sudaro apie 80 proc. Valensijos regiono ekonomikos, ir nemaža dalis žemės ūkio yra citrusinių vaisių produkcija.
Tik po gero pusvalandžio išėję iš senamiesčio, keliavome link Menų ir mokslų miestelio. Valensija yra toks miestas, kuriame tikrai verta išlįsti iš už senamiesčio ribų. Modernioji miesto dalis labai tvarkinga ir išpuoselėta – ėjome per gražius parkus, praėjome dėmesio vertų statinių, vandens telkinių, puošiančių miestą.
Viena iš moderniausių vietų Valensijoje – Menų ir mokslų miestelis (Ciudad de las Artes y las Ciencias), mums paliko išties didelį įspūdį. Atkeliavus į šią vietą iš Valensijos senamiesčio atrodė, kad patekome į kitą pasaulį. Neįprastų formų pastatai ir tiltas, šviesos ir atspindžiai vandenyje – naktį šis Valensijos objektas atrodė įspūdingai.
Tačiau tai ne vien metalo, betono ir stiklo konstrukcijos, kaip gali atrodyti iš toliau. Priėjus arčiau pastebėjome daugybę smulkių detalių, pavyzdžiui, mozaikas, panašias į matytas Barselonoje: čia suoliukai, tvorelės ir pastatų detalės buvo suklijuotos lyg mozaika iš šviesių spindinčių gabalėlių.
Šiuose futuristiniuose pastatuose įsikūręs IMAX kino teatras, didžiausias Europoje akvariumas (Oceanogràfic), augalų galerija, interaktyvus mokslo muziejus bei avangardiniai operos rūmai (Palau de les Arts Reina Sofía).
Prie šio įmantrių formų ansamblio labai dera kabantis tiltas, primenantis arfą (Puente de l’
Praėjus šį ateities miestelį, dar kokį pusvalandį ėjome iki Valensijos uosto, vieno iš didžiausių visoje Viduržemio jūroje. Uosto rajone yra nemažai įdomių pastatų. Vienas iš jų, kurį priėję nesuklysite, kad esate šalia uosto – tai 20 a. pradžioje pastatyta stotis ir bokšto laikrodis.
Šalia yra didžiuliai prieplaukos sandėliai, taip pat 20 amžiaus pradžios statybininkų darbas, su skliautais, tai atrodo labiau kaip koks turgaus paviljonas negu sandėliai. Šalia tų sandėlių pastebėjome išsirikiavusius gal 10 fotografų, objektyvus nukreipusių į bokšto pusę. Pristojom ir mes pažiūrėti, kokį vaizdą jie bando užfiksuoti.
Netoliese yra dar vienas Valensijos uosto simbolis – avantgardinis pastatas „Veles e Vents“ (lietuviškai tai būtų burės ir vėjai), dar vadinamas Amerikos taurės namu. Pastatytas 2006 metais, jis buvo skirtas stebėti 2007 metų prestižinę Amerikos taurės regatą. Tais metais šios lenktynės Europoje buvo surengtos pirmąjį kartą per 150 metų, tad Valensija šiam renginiui atitinkamai pasiruošė. Daugiau informacijos apie šį įdomų pastatą rasite čia>>.
Už Valensijos uosto prasideda miesto pliažai – platūs smėlio paplūdimiai. Pagrindinis pliažas mieste – Las Arenas. Tą vietą pasiekėme, kai jau buvo sutemę, tad prisėdę ant medinių pliažo takelių tolumoje girdėjome tik jūros ošimą.
Pasukus galvą į vieną pusę, matėsi į tolumą besidriekianti pakrantė ir jos šviesos, kitoje pusėje – didžiulis uostas, o už mūsų nugarų – miestas. Tokiu metu, tiek kalbant apie sezoną, tiek apie paros laiką, buvome turbūt vieninteliai turistai toje vietoje. Tačiau pėsčiųjų gatvėje palei pakrantę, Passeig de Neptú, dauguma barų ir restoranų, nors ir pustusčiai, bet veikė. Pamanėme, kad ši vieta šiltojo sezono vakarais rami tikrai nebūna 🙂
Kadangi naktis buvo tokia šilta, užsibuvus pakrantėje teko visą kelią iki apartamentų senamiestyje paržingsniuoti. Užtrukom tikrai daugiau nei valandą, ir pastebėjome, kad naktį senamiesčio gatvelės virsta labirintu ir savo gatvelę atrasti be žemėlapio nelengva…
Daugiau informacijos apie lankytinas vietas Valensijoje: www.visitvalencia.com/en/what-to-visit-valencia/must-sees
[wpsgallery]
One thought on “Valensija – mandarinai, uostas ir ateities architektūra”