Metų pabaigos kelionė: Žydroji pakrantė, slidinėjimas ir kiti nuotykiai

Print Friendly

Ši kelionė buvo tai, ko reikėjo, kad nelengvi metai užsibaigtų labai gerai. Prisiminus visus juokus, žaidimus ir nuotykius, kurių netrūko nuo pat pirmos dienos, iškart norisi šypsotis. O po tokių smagių atostogų, gero oro ir vaizdų, netgi įsisukti į darbus užtenka jėgų.

Nuspręsti, kur vyksim sutikti Kalėdų ir Naujųjų metų, nebuvo lengva ir planai keitėsi greičiau negu oras Londone. Pirmoji idėja buvo vykti į Čekiją, Vengriją, Serbiją ir aplinkines šalis, bet tuomet apsigalvojom ir nusprendėm, kad smagiau būtų pakeliauti po Turkiją, nuo Stambulo iki Kapadokijos, tada į Izmirą ir pakrantėmis atgal į Stambulą. Net nespėjus pradėti planuoti maršrutą detaliau, teko apsigalvoti – prasidėję neramumai šalyje išgąsdino ir nusprendėm palaukti ramesnių laikų, kurie, tikiuosi, ateis netrukus.

Prie pirmojo plano irgi nebegrįžom, nes tuo metu Vengriją užplūdo pabėgėliai iš Sirijos. Pačiu laiku draugas pasiūlė maršrutą, kurį pravažiuoti norėjo jau seniai – Žydrąją pakrantę, kitaip vadinamą Prancūzijos Rivjera.

Susiderinę, kur visiems patogu atskristi, Žydrosios pakrantės maršrutą ištęsėm ir taip susidėliojom planą kelionei automobiliu nuo Milano iki Ispanijos kalnų kurorto Baqueira Beret, ir atgal. Mūsų pilnas maršrutas yra čia: http://www.rome2rio.com/trip/J0qgCS.

Per dvi savaites nuvažiavom šiek tiek daugiau kaip 3000 km. Pirmosiomis kelionės dienomis sustojimų buvo daug ir įveikdavom nedidelius atstumus – vos 150-200 km per dieną. Bet vėliau kelionėje buvo kelios dienos, kai kelyje užtrukom daugiau nei pusdienį.

Pirmasis itališkas saulėlydis šioje kelionėje
Pirmasis itališkas saulėlydis šioje kelionėje – Sesto Calende miestelyje

Nusileidus Milan Malpensa oro uoste ir išsinuomojus autobusiuką, reikėjo sulaukti draugo iš Vilniaus, kuris Bergamo oro uostą pasiekė tik vakare. Belaukdami užsukom į mažą ir jaukų Italijos miestelį Sesto Calende prie Tičino upės, o vakare, susirinkus visai keliauninkų grupei, jau judėjom į viešbutį Turine.

Kitas rytas buvo skirtas apžiūtėti Turiną, kur ir prasidėjo mūsų nuotykiai. Ryte atvykę į dar apsnūdusį miesto centrą, patekom į tokią situaciją, kokių stengėmės išvengti nevykdami į, pavyzdžiui, Turkiją.

Užkilę į pagrindinį Turino simbolį – Mole Antonelliana bokštą, kuris yra Nacionaliniame kino muziejuje, už kelių minučių išgirdom, kad reikia evakuotis, dėl kažkokių techninių nesklandumų, taip mums sakė darbuotoja. Jokio nerimo nebuvo, kol laukėm lifto, dar ir selfių bokšte spėjom pasidaryti. Buvo apmaudu tik dėl to, kad sumokėję už bilietus ir bokšte praleidę kelias minutes, turėjom išeiti.

False alarm Turin bokšte
Netikras pavojus Turino bokšte

Mus su kitais lankytojais išvedė pro atsargines duris ir sustatė už linijos – iš dviejų pusių pastatas buvo apvertas, kad pašaliniai neitų. Šiek tiek palūkuriavę ten, nusprendėm negaišti savo atostogų laiko ir pasivaikščioti po kitas Turino vietas.

Netrukus išsiaiškinom, jog pastatas buvo evakuotas dėl anoniminio skambučio, pranešusio, kad pastate yra sprogmuo. Iš toli stebėdami, ar bokštas dar stovi, sekėm informaciją apie šį įvykį internete. Pasirodo, tą dieną apie bombą buvo pranešta ir kitoje Turino vietoje, bei buvo kilęs sprogimo pavojus viename Air France lėktuve. Anglų k. apie įvykius Turine rašė čia>>, itališkai – čia>>.

Tą pačią dieną iš Turino pajudėjom į Italijos pakrantės miestą Sanremą, kur pažiūrėjus itališkas žinias ir išvydus savo veidelius reportaže apie Molle Antonelliana bokštą, linksma buvo labiau, negu derėtų tokioje situacijoje. Vakarą užbaigėm Sanremo kazino, o kitą dieną laukė pati Prancūzijos Žydroji pakrantė.

Sanremas kelionė
Sanremo grožybės ir linksmybės

Tik pradėjus važiuoti pakrantės keliu, sustojimų buvo nemažai – ten taip gražu, kad norisi pasižvalgyti kiekvienoj aikštelėj, nuo kiekvieno kalno. Kirtę Italijos-Prancūzijos sieną, ilgesniam pasivaikščiojimui sustojome žaviame miestelyje Mentone, visai šalia pasienio. Miestelis pasirodė labiau itališkas nei prancūziškas, tik restoranų užrašai priminė, kad esame nebe Italijoje.

Tą dieną aplankėm prabangiąją Monako valstybę ir jos miestą Monte Karlą, žymų savo kazino. Tą dieną Kanams laiko neužteko, tad nusprendėm į šį pakrantės miestą užsukti tą pačią dieną, kai vyksime į Nicą – tas turėjo būti antroje kelionės pusėje.

Mentono bažnyčia ir Monako bokštai – visai šalia
Mentonas ir Monte Karlas – visai šalia, bet labai skirtingi

Trečioji diena buvo skirta San Tropezui, į kurį vykdami niūniavom kelerių metų senumo hitą Welcome to St Tropez. Nežinau, ar tikrai tikėjomės pamatyti tokias linksmybes, kokias rodo dainos klipe, bet atvykę ryte, gruodžio pabaigoje, radom tik jaukų uostą bei senamiestį ir kelis pensininkus. Tik uoste stovinčios prabangios jachtos leido suprasti, kad šiltuoju laiku turtingų žmonių, atvykstančių čia pasilinksminti, tikrai netrūksta.

Visgi juokas ėmė iš savęs dėl to nustebimo, kai kažkas pasirodo esantis kitoks, nei esi susidaręs įspūdį, šiuo atveju, iš vienos dainos klipo… Bet tokie nustebimai yra gerai. Planuodami kelionę, dažniausiai iš anksto pasidomim, ką įdomaus toje vietoje pamatyti, bet visada pasitaiko dalykų, kurie būna netikėti ir sugriauna stereotipus bei kažkur girdėtus mitus.

Užlipę ant tvirtovės kalno pasižiūrėti į miestą iš aukštai, matėm tą pačią ramybę ir gražią pakrantę, kuri mums priminė Graikijos Korfu salą nuo senosios tvirtovės kalvos. Mūsų aštuonių sukeltas šurmulys tam gynybiniam bokšte turbūt buvo vienintelis judesys senamiestyje tuo metu.

Šiek tiek pašėlę San Tropeze :)
Šiek tiek pašėlę San Tropeze

Tą pačią dieną nuvykom į Marselio pakrantės įlankas, vadinamas Les Calanques. Tai visas nacionalinis parkas, visai šalia Marselio. Netgi sunku patikėti, kad vos pravažiavęs miesto gatves, gyvenamuosius rajonus, atsiduri kažkokioje laukinėje vietoje, kur aplink tik kalnai ir jūra. Kad pamatytume Morgiou įlanką (Calanque de Morgiou), ėjom kalnais ir pakalnėm, reikėjo paprakaituoti, bet tikrai buvo verta.

Marselyje praleidom dvi naktis, apžiūrėjom miestą ir gero maisto paragavom. Marselis yra antras pagal dydį Prancūzijos miestas, tačiau vos nueini prie Viduržemio jūros, kuri skalauja miesto krantus, visiškai nebesijauti kaip didmiestyje.

Marselis ir aplinkinės pakrantės – trūksta žodžių, kaip buvo gražu
Marselis ir aplinkinės pakrantės – trūksta žodžių, kaip buvo gražu

Morgiou įlankoje matėm tokias šokančias medūzas:

Kūčioms ir Kalėdoms atvykome į seną Prancūzijos miestą Karkasoną (Carcassonne). Įsikūrėme  La Coloquinte viloje, kurią galim drąsiai rekomenduoti, jei keliausit Prancūzijos pietinėje dalyje. Ten buvo viskas, ko reikėjo mums aštuoniems linksmai su dainomis sutikti Kalėdas.

Kalėdų dieną aplankėm seną pilį, kur už aukštų akmeninių sienų su bokštais slepiasi jaukus Viduramžių miestelis.

Kūčios ir Kalėdos Karkasone
Kūčios ir Kalėdos Karkasone

Antrąją Kalėdų dieną vėl reikėjo leistis į kelią – laukė Pirėnų kalnai ir dvi slidinėjimo dienos. Vos įvažiavus į Pirėnus, sniego visiškai nesimatė. Jo nebuvo ir Andoroje, kur sustojome apsipirkti ir užkąsti.

Įsikūrėme Ispanijos miestelyje Sort, nuo kurio iki Baqueira Beret slidinėjimo kurorto buvo šiek tiek daugiau kaip valanda kelio. Kitas dvi dienas praleidom trasose – ten sniego nebuvo labai daug, bet užteko.  Buvo labai smagios dienos – vieni išmoko, kiti prisiminė bei patobulėjo, ir neabejotinai visi pasidžiaugė kalnais, į kuriuos norisi sugrįžti vėl ir vėl.

Šiek tiek daugiau kalnų vaizdų sudėjom į šį filmuką:

Baqueira Beret
Slidinėjimo dienos Baqueira Beret kurorte

Išvykus iš Sorto, važiavom atgal į Prancūziją. Katalonų Pirėnų gamtos parko kelyje (Parc Naturel Régional des Pyrénées Catalanes) link Perpignan miesto buvo daug gerų vaizdų. Tai turbūt vienas iš gražesnių maršrutų Europoje, kurį nuvažiuoti verta.

Dėl neplanuotų sustojimų, Prancūzijos miestą Nimą (Nimes) pasiekėme tik pavakaryje. Tada atsirado pora netikėtų pasikeitimų kelionės maršrute, bet juos išsprendę, smagiai pasiliksminom miesto baruose ir apžiūrėjom Nimo simbolį – romėnų amfiteatrą.

Viena iš stotelių Pirėnų kalnuose
Viena iš stotelių Pirėnų kalnuose
Prancūzijos miestas Nimes
Prancūzijos miestas Nimas

Priešpaskutinė senųjų metų diena buvo skirta dviems Žydrosios pakrantės perliukams – Kanams ir Nicai. Vaikščiojant Kanuose, leipom iš karščio, tai buvo turbūt pati šilčiausia diena per visą kelionę.

Apskritai, oras per šią kelionę mus lepino. Pernai, važiuodami per Europą, gavom tiek sniego ir šaltų vėjų, kad šįkart pakuojantis lagaminus, ranka nekilo atsisakyti šiltesnių paltų. O reikėjo – daugelį atostogų dienų šilti žieminiai rūbai buvo visiškai nereikalingi, svarbiausia buvo turėti akinius nuo saulės.

Iš Kanų vykom į Nicą ir ši Žydrosios pakrantės dama mus sužavėjo. Išėję pasivaikščioti Anglų promenada, stebėjomės ištaigingais viešbučių ir kazino pastatais. Nicos senamiestis, nors ir puošnus, bet labai jaukus. Ramų vakarą puikiai užbaigėm stebėdami Miroir d’eau fontano šou Alberto soduose (Jardin Albert).

Raudoni kilimai Kanuose ir gražuolė Nica
Raudoni kilimai ir pakrantė Kanuose ir gražuolė Nica iš viršaus
Miroir d'eau fontanas naktį
Miroir d’eau fontanas naktį

Paskutinę 2015-ųjų metų dieną reikėjo sugrįžti į Italiją, kur prie mūsų prisijungė dar dvi keliautojos. Čerialė (Ceriale) buvo paskutinė mūsų stotelė šioje kelionėje. Šiame jaukiame Italijos pakrantės miestelyje sutikom Naujuosius metus. Buvo daug šokių ir dainų gyvo garso koncerte miestelio centre ir šiek tiek fejerverkų.

Ši sausio pirmoji turbūt pirmą kartą mano gyvenime buvo tokia šilta ir saulėta – džiaugėmės jūra, saule ir ledais vaikštinėdami po Čerialę.

Sausio 1-oji Čerialėje – su daug daug saulės
Sausio 1-oji Čerialėje – su daug saulės ir smagia kompanija

Štai taip atšventę, pailsėję, daug naujų vietų pamatę, sugrįžom į realybę. Atostogos kaskart nuneša toli, pakylėja aukščiau, bet ateina laikas sugrįžti į žemę ir toliau dirbti, planuoti bei laukti naujų kelionių. Kaip visada, ačiū puikiai komandai, dėl kurios šios dvi savaitės buvo velniškai smagios!

Leave a Reply