Važiuojant vienu gražiausių Europos maršrutų – Žydrąja pakrante, yra miestas, į kurį užsukti tiesiog būtina. Nicą pavadinę Žydrosios pakrantės pažiba, tikrai nesuklysim. Ką pamatyti Nicoje ir kuo Nica sužavėjo mus, pasakojam šiame straipsnyje.
Liepos mėnesį įvykdytas teroristinis išpuolis Nicoje mintimis sugrąžino į gana trumpą laiką, vieną vakarą ir pusdienį, kurį praleidome šiame nuostabiame Prancūzijos mieste. Vietos ir miestai tampa artimesni, nei visas kitas pasaulis, juose apsilankius. Ir kai ten, kur kažkada taip puikiai leidai laiką, įvyksta katastrofos, tai sujaudina daug labiau, nei kiti įvykiai kitur pasaulyje… Taip buvo ir su Nica. Sunku įsivaizduoti, kokia tai buvo pragariška naktis mieste, kuris sužavi ir pakeri turbūt kiekvieną atvykusį jo aplankyti.
Šis išpuolis neabejotinai palietė visus Nicos ir aplinkinių miestų gyventojus, galbūt ir turistų sumažėjo. Nors turbūt tie, kurie buvo suplanavę aplankyti šį miestą, planų neatšaukė. Vasaros mėnesiais Nica, kaip ir visa Žydroji pakrantė, turistų sulaukia daugiausiai. Paplūdimiuose minios žmonių, pakrantės keliuose – kamščiai, apgyvendinimo kainos daug didesnės. Bet taip jau yra, kai norisi mėgautis vasaros malonumais viename gražiausių Europos kurortų.
Mes, aštuoni keliautojai, turėjome galimybę pamatyti ramesnę Nicą, neapkrautą turistų srautų. Atvykom čia gruodžio mėnesį, švenčių laikotarpiu, keliaudami per Žydrąją pakrantę automobiliu.
Kai kurie miestai, kuriuos aplankėme važiuodami Prancūzijos Žydrąja pakrante, buvo per ramūs, pavyzdžiui, Mentonas, arba per triukšmingi, kaip Monakas ar Kanai. Tačiau Nica pasirodė ideali ir buvo tas miestas, kuriame norėjosi praleisti daugiau dienų.
Nica yra nemažas kurortas – penktas pagal gyventojų skaičių miestas Prancūzijoje ir antras pagal dydį, po Marselio, miestas Žydrojoje pakrantėje. Šis miestas tapo populiarus kurortas tarp turtingų anglų aristokratų XVIII a. Jie Nicoje, kaip ir kituose pakrantės miesteliuose, mėgo leisti žiemas.
Švelniu Nicos žiemos klimatu džiaugėmės ir mes, išėję iš savo viešbučio pavaikščioti Anglų promenada (La Promenade des Anglais). Tai populiariausia pakrantės gatvė Nicoje, besitęsianti 7 kilometrus palei įlanką, nuo Nicos oro uosto iki prieplaukos Quai des États-Unis.
Neišvengiamas dalykas, su kuriuo tenka susidurti keliaujant žiemą, yra tai, kad temsta gana anksti. Tai reiškia, kad turim mažiau laiko apžiūrinėti įdomybes dienos šviesoje. Taip buvo ir Nicoje, į kurią atvykom iš Kanų, ir kol įsikūrėme viešbutyje, jau žiebėsi miesto šviesos.
Ošianti jūra, siūbuojančios palmės, iš tolo šviečiantys ištaigingi viešbučių ir kazino pastatai – taip keliais žodžiais galima apibūdinti Nicos pakrantės taką. Čia yra vieni žymiausių Nicos objektų – Hotel Negresco, Palais de la Méditerranée ir didžiulė mėlynos kėdės skulptūra La Chaise de SAB, naujasis Nicos simbolis.
Nuėję gerus tris kilometrus ir užlipę ant kalvos pažiūrėti į šviečiantį miestą iš aukštai, pasukom į senamiestį. Nicos senamiestis žavus, siaurose gelsvų atspalvių namais apstatytose gatvelėse jau triukšmingiau, nei pajūryje. Visi čia sugužėjo pasislėpti nuo žvarboko vėjo, pučiančio nuo jūros. Nors ir žiema, restoranų staliukai stovi ir lauke.
Senamiesčio gatvėse, kaip labirinte, galima pasimesti, ir tik išgirdęs jūros ošimą, supranti, į kurią pusę eini. Tai turbūt patiria kiekvienas Nicos svečias. Senamiesčio gatvių išdėstymas beveik nesikeitė nuo 1700 metų, o dabar tos siauros gatvelės pilnos barų, restoranų, butikų.
Vienas iš Nicos senamiesčio perliukų – turgus Cours Saleya (Marche Aux Fleaurs Cours Saleya). Tai didžiulis turgus, kuriame verta apsilankyti maisto produktų, suvenyrų ir pasidžiaugti spalvomis ir kvapais gėlių turguje.
Perėję senamiesčio labirintą, išėjom į Massenos aikštę (Place Masséna), ir čia buvom nustebinti. Patekom į fontano Miroir d’Eau šou, kuris yra tikrai įspūdingas reginys Nicoje, tiek dieną, tiek naktį. Vandenyje atsispindintys aplinkiniai miesto objektai sukuria puikių vaizdų.
Šioje vietoje prasideda Promenade du Paillon – didelis miesto parkas, įkurtas prieš keletą metų vietoj senos autobusų stoties ir kelių aukštų stovėjimo aikštelės.
Kitas rytas Nicoje buvo labai jaukus. Buvom suplanavę pakilti ant Pilies kalvos (Colline du Chateau), tai viena iš įdomiausių Nicos vietų, nuo kurios matosi puikios Nicos miesto ir uosto panoramos. Ieškodami kelio ant kalvos, dar nežinojome, kad užkilę pamatysim tuos vaizdus, kurie iki šiol yra vieni gražiausių prisiminimų iš Žydrosios pakrantės.
Vienas takelis į kalvą buvo uždarytas, bet šiaip ne taip radę kitą ir įveikę daug laiptelių į viršų, galiausiai atsidūrėm ant pilies kalvos. Ši kalva yra archeologinių kasinėjimų objektas – čia atrasti keltų ir romėnų laikų statinių griuvėsiai, čia buvo viduramžių laikų pilis, iš kurios yra likęs tik Bellanda bokštas (Tour Bellanda). Nuo šio bokšto, matomo einant Anglų promenada, atsiveria puikiausi Nicos miesto vaizdai.
Kitoje kalvos pusėje – kaktusais apaugusi apžvalgos aikštelė į Nicos uostą (Port Lympia). Uoste, kaip ir kitų Žydrosios pakrantės miestelių prieplaukose, prišvartuoti tiek maži žvejų laiveliai, tiek pabrangios jachtos. Nicoje dar ir keltų matėme.
Šioje vietoje, pasidžiaugus panoramomis, reikėjo atsisveikinti su visame pasaulyje garsia Prancūzijos pakrante. Per trumpą laiką aplankėme vienas gražiausių pakrantės vietų ir miestelių, ir dar kartą įsitikinome, kad neveltui šis kelias yra vadinamas vienu gražiausių Europos maršrutų.
Daugiau apie Žydrąją pakrantę: http://buvauten.lt/prancuzija/svajoniu-marsrutas-zydrosios-pakrantes-kelias
Lankytinos vietos Nicoje:
- Besidomintiems išskirtinėmis bažnyčiomis: Rusų ortodoksų katedra (Cathedrale Orthodoxe Russe St-Nicolas), Nicos katedra (Cathédrale Sainte Reparate) ir Nicos bazilika (Basilique Notre-Dame de l’Assomption).
- Nicos moderniojo meno muziejus (Musée d’art moderne et d’art contemporain), Terra Amata – priešistorinė gyvenvietė, atrasta 1966 m.
- Netoli Nicos, Falicon miestelyje yra senovinės piramidės griuvėsiai (Pyramide de Falicon)
[wpsgallery]
