Ziono nacionalinis parkas buvo mūsų kelionės po Ameriką pusiaukelis. Tai buvo ir savotiškas atsisveikinimas su Amerikos kanjonais – gamtos kūriniais, kurie iki šiol kviečia sugrįžti.
Aštuntoji mūsų kelionės po Ameriką diena prasidėjo išsikraustymu iš rančos Jutoje, kurioje buvom apsistoję tris dienas. Tas dienas baisiai gerai leidom laiką gamtoje: ėjom į Antilopės kanjoną, Horseshoe Bend, plaukėm Kolorado upe, vaikščiojom po Didįjį kanjoną, o vakarais sėdėdavom po žvaigždėtu dangum aplink laužą… Bet atėjo laikas vėl krautis lagaminus ir judėti toliau.
Tą dieną turėjom aplankyti Ziono parką ir Ugnies slėnį, ir dar susirasti viešbutį nakvynei. Daugumą viešbučių buvome užsisakę iš anksto, tačiau keletą naktų palikome nesuplanuotų – nežinojome, kur tiksliai atsidursim ir šiaip, norėjosi patikrinti, ar pavyks susiorganizuoti nakvynę kelyje.
Paskutinis kanjonas, kurį aplankėme Amerikoje, buvo Ziono nacionaliniame parke (Zion National Park). Šis parkas yra Jutos valstijos pasididžiavimas – tai pirmasis nacionalinis parkas valstijoje, stebinantis didžiulėmis spalvingomis smiltainio uolomis, žaluma ir kriokliais.
Tik įvažiavus į parko teritoriją, pasitiko visai kitokie vaizdai nei prieš tai matėme. Iš pradžių uolos buvo kaip sluoksniuotos tešlos pyragas, vėliau – aukštos ir stačios, kaip ką tik atpjautos. Šioje vietoje darbavosi ir Ziono kanjoną sukūrė Mergelės upė (Virgin River), kuri yra Kolorado upės intakas.
Nuo lankytojų centro, kur galima palikti automobilį, po parką nemokamai veža autobusai. Važiuoti kanjono panoraminiu keliu (Zion Canyon Scenic Drive) savo automobiliu negalima. Tuo metu, kai mes atvykom, apie 10 val. ryto, į tuos autobusus buvo sudėtinga patekti – išėjo taip, kad mes automobilį pasistatėme šalia antrosios stotelės, tai autobusai atvažiavo pilni jau iš pirmosios stotelės. Kadangi buvom devyni, į vieną tilpti nepavyko, teko atsiskirti.
Suplanavom vykti iki paskutinės stotelės, kur veža autobusas – Sinavavos šventyklos (Temple of Sinawawa). Šioje vietoje prasideda vienos mylios takas, vedantis link siauriausios kanjono dalies.
Jei Ziono parke negali praleisti daugiau laiko, važiuojant šiuo autobusu galima pamatyti nemažai vaizdingų panoramų. Tačiau patys geriausi vaizdai atsivers žygyje į parko gilumą ar užkopus ant kanjono uolų. Vienas populiariausių maršrutų – kopimas į Angelų nusileidimo viršūnę (Angels Landing), tai 5 mylių maršrutas į abi puses. Žygių maršrutų Siono parke galima rasti čia>>.
Daugiau apie šią kelionę: Atostogos kaip filmas: 16 dienų ir 2700 mylių kelionė Amerikoje >>
Aukščiausias taškas Ziono parke yra Arklių rančos kalnas (Horse Ranch Mountain), kurio aukštis – 2 660 m virš jūros lygio. Žemiausias taškas – Coal Pits Wash 1117 m aukštyje virš jūros lygio.
Siauriausia Ziono kanjono dalis vadinama The Narrows. Žygis į siauriausią kanjono vietą tiks tik pasiryžusiems sušlapti kojas – 16 mylių ilgio takas daugelyje vietų veda per Mergelės upę. Visą maršrutą įveikia tik patyrę žygeiviai: reikia bristi per sraunią upę, kurios abiejose pusėse – daugiau kaip pusės kilometro aukščio sienos, o upės plotis vietomis siekia tik 10 metrų. Taip pat reikia saugotis potvynių, kurie šioje vietoje itin pavojingi. Į žygį rekomenduojama leistis vėlyvą pavasarį arba vasarą, kai vanduo šilčiausias.
Ne tokie patyrę ir ilgiems žygiams nepasiruošę keliautojai, kaip, pavyzdžiui, tą dieną mes, renkasi nueiti pirmąją mylią link siauriausios kanjono vietos. Šioje vietoje kojų sušlapti nereikės, tai labiau pasivaikščiojimas paupiu, šalia aukštų kanjono sienų.
Nuėję tą mylią pirmyn ir mylią atgal, sėdom atgal į autobusą. Ziono parkui, kad ir kaip gaila, galėjom skirti tik pusdienį – dar turėjom įveikti 126 mylias iki Ugnies slėnio ir susirasti viešbutį, pakeliui dar užklydom į smagią indėnišką parduotuvę su Laukinių Vakarų kaimeliu.
Beje, įvažiavimo mokestis į Ziono nacionalinį parką kainavo 25 $ automobiliui ir visiems keleiviams. Nuo 2015 m. liepos 1 d. šis mokestis yra 30 $.
[wpsgallery]
