Nepalas: Manaslu žygis ir Larkya La Pass

„Kai galvoje pradeda suktis mintys, kai pradeda trūkti kažko, kai nebežinai, ką darai ir kodėl, širdyje gimsta troškimas kitokių potyrių. Tikrų, nesuvaidintų, paprastų“, – taip keliautoja Monika pradeda pasakojimą apie iššūkius, patirtus Himalajų kalnuose, kopiant į 5135 m aukštyje esantį Larkya La Pass.

Noriu ragauti kultūrų spalvotą kokteilį, įkvėpti miestų dulkes… Trokštu savo pėdomis liesti tolimų kraštų žemę, pažinti žmones, jų buitį, virtuvę, kultūrą ir Dievą. Žiūrėti į akis tokias pat kaip mano. Juoktis ir verkti.

Aš, Monika, ir mano geriausias draugas, mano mylimas – Marcel, kuriam laikui atsisveikiname su savo draugais Lietuvoje. Kryptis Vilnius – Stambulas – Kathmandu.

Pasitinka snieguotos viršūnės. Didžiulis lėktuvas leidžiasi Himalajų šlaite. Labas, Kathmandu, – tariu nedrąsiai. Kuklus ir pustuštis oro uostas sutinka mus, šiek tiek sumaišties ir chaoso, vizos formalumai ir mes jau lekiame chaotiškomis miesto gatvėmis. Azija! Visi vairuoja kaip nori, motoroleris – transporto priemonė Nr. 1., šviesoforo nematau nei vieno. Bet tai čia dar ramu, sako vietinis, šalis šiuo metu išgyvena degalų trūkumą. Politiniai reikalai su kaimyne Indija. Gatvėse didžiulės automobilių eilės išsirikiavusios laukia degalų, todėl ir beprotiškų spūsčių nėra.

Nepalo sostinė
Nepalo sostinė

Palikę daiktus viešbutyje išeiname į šurmuliuojančias gatves, turime dar nebaigtą įgyvendinti pirkinių sąrašą. Pasilikome tai Kathmandu, nes čia viską, ko reikia žygiui nusipirksi pigiau nei Lietuvoje, derėtis būtina!

Kathmandu – Arughat Bazar (530 m).

Su kuprinėmis ant pečių įsitaisome mūsų laukiančiame džipe. Mūsų komanda: Stephen – mūsų vadas (Didžioji Britanija), Jevgenij (Didžioji Britanija), Cheryl (JAV), Clare (Naujoji Zelandija), Marcel (Vokietija, šiuo metu Lietuva) ir aš (Lietuva). Gidai: Rabindra, Megh, Lakpa, Mymy ir Lalsiang. Berniukai (kitaip tariant, nešikai, bet man nepatinka taip juos vadinti, tad geriau skamba – berniukai), kurie rūpinosi mūsų bagažu viso žygio metu.

Nepalas
Berniukai, kurie žygio metu rūpinosi bagažu

Pagal planą automobiliu važiuojame visą dieną, kelionė neprailgsta, įdomu tiesiog žiopsoti per langą, naujos vietos, vaizdai. Prasidėjus kalnų keliams ,,įdomumo’’ dar daugiau, aš bailė, o ir pasivažinėjimas kalnais ne tokia jau ir kasdienybė, ypač kai tenka siaurame kalnų kelyje prasilenkti su autobusu… Tiesiog užsimerkdavau.

Jau sutemus atkeliaujame į nakvynės vietą – Arughat Bazar, išlipame iš džipo, aplink tamsu, nelabai matome kur atvykome, esame pavargę ir alkani. Mūsų kambarys labai juokingas, dvigulės lovos su viršugalviais ,,puoštais’’ dirbtinėmis gėlėmis, pliušiniu tigru… Apsidžiaugiame išvydę didžiulį vonios kambarį įrengą šalia (paprastai tai reta prabanga, dažniausiai šie patogumai įrengti lauke), bet ilgai džiaugtis neteko, tas vonios kambarys tokio baisumo, kad nelabai kyla noras eiti į jį. O dar ir durų nėra… Čia mano pirminis šioks toks šokas. Pažindinuosi su Nepalu, pirmą kartą miegu miegmaišyje… Pavargę užmiegame greitai. Štai toks startas :).

Taip atrodo kelionė autobusu Himalajuose
Taip atrodo kelionė autobusu Himalajuose

Arughat Bazar – Sothi Khola. Žygis prasideda. Išlindus iš šilto miegmaišio miestelis jau judesyje senai. Tik dabar dienos šviesoje apsižvalgau, kur čia mes patekome. Vaikai dulkėtais keliais eina į mokyklą, šypsosi mums ir sudėję rankas (tarsi melstųsi) sako ,,Namaste’’ (lt. labas).

Štai ir mūsų pusryčiai. Mano akys didelės, šokas. Virtuvė, kur gaminamas maistas, trumpai tariant baisi. Turiu ,,susitvarkyti’’ su savimi… Šiaip apetitu nesiskundžiu, bet dabar jis kažkur dingo… Va va, galvoju, štai tau ir proga pažinti nepalietišką Himalajų virtuvę… Pasamonė nenoriai ,,piešia’’ maisto gamybos vaizdinius… Viduje trumpas klausimas: kokio velnio tu čia trenkeisi… ?

Skaisčiai šviečianti rytinė saulė pradeda džiuginti, kalnų didybė svaigina. Ryžių plantacijos, pieno upės – gamta nuostabi. Vaikai laksto murzini, moterys spindi papuošalais: karoliai, auskarai ausyse ir nosyje.

Keturios valandos žygio, poilsio pertrauka – pietūs. Nakvynė Macha Khola, tos vietos paprastai vadinamos arbatos namai. Ši vieta kur kas padoresnė. Nuotaiką praskaidrina jaukus mažas kambarėlis, dvi lovos jame, kuriose visi miega miegmaišiuose. Kiekviena diena baigiasi panašiai, vakarienė, knyga.

Ryžių terasos
Ryžių terasos

Dienos lekia nepastebimai, viena lengvesnė, kita sunkesnė. Trumpa diena 10 – 15 km., ilga 20 – 25 km. Nuolatinis kopimas aukštyn, siauri kalnų takeliai, nelabai jauku žvilgtelti į šoną, kai kurie keliai užversti didžiulias akmenimis likusiais nuo kalnų nuošliaužų po žemės drebėjimo. Patogi ir kokybiška avalynė būtina, tad geriau nepataupyti.

Mūsų kelyje pasitaikė tokių rankų darbo tiltų, kad atrodė bet kurį momentą neatlaikys. Širdis drebėjo iš baimės. Pasirodo reikia džiaugtis, kad išvis yra tiltas. Buvo taip, kad upę teko perbristi, ji negili, bet labai srauni ir stingdančiai šalta. Man pasisekė, mane sėkmingai pernešė Marcel…

Kita upė kur kas sraunesnė ir neatrodo perbrendama, tilto irgi nėra. Atrodo vietiniai bando jį statyti, kaip paaiškino, tiltas jau baigtas, tačiau mums visiems tikrai nepanašu tai į tiltą. Trys balkiai sukalti lygiagrečiai, viskas. Nieko nebus, teko imtis darbo, mūsų nemaža kompanija, dar ir ukrainiečių komanda mus pasivijusi prisijungė. Tad per kokią valandą tas prieš tai vadinamas tiltas jau įgavo tilto atvaizdą per kurį buvo galima pereiti į kitą upės pusę. Po tokių dienų jautiesi nusikalęs kaip šunytis.

Tiltai per upę
Tiltai per upę
Tiltas kalnuose
Tiltas kalnuose

Keičiasi vaizdai, klimato juostos, akį pradeda džiuginti kyšančios snieguotos kalnų viršūnės. Akys raibsta kalnų didybėje, aplink nenugalima jėga, jautiesi nepaprastai mažu.

Vienas kitas tiltas, vis dar prie jų nepriprantu, dar pasitikėjimo nekelia, gal vėliau :). O štai ir dar vienas, vertas didesnio dėmesio. Jis tikrai baisus, gerokai pagriuvęs ir ,,palopytas’’. Kito kelio nėra. Jis dar ir linguoja į visas puses. Užsimerkiu, įsikimbu į ranką ir einu. Atlaikė. Keista…

Skaisti saulė ir balti kalnai supa mus. Rūbų reikia vis šiltesnių, aplink žiema. Aukščio mano kūnas kol kas ,,nebijo’’, jaučiuosi gerai. Žinoma eiti į įkalnę darosi vis sunkiau, žingsniai lėtėja, kvėpavimas dažnėja – deguonies trūkumas… Buvau griežtai įspėta tik pajautus menkiausius organizmo siunčiamus signalus, tokius kaip galvos skausmas, svaigimas, silpnumas, būtinai pranešti. Tai gali būti pavojinga, neverta juokauti. Tokiu atveju sprendimas paprastas — nedelsiant leistis žemyn, paprastai to pakanka, kad pasijaustum vėl gerai. Todėl aklimatizacija būtina, kalnais keliauti neskubant, tinkamai kvėpuojant, geriant daug vandens.

Vieną dieną turime laisvą, liekame kaimelyje 3600 m. aukštyje. Aplankome vietinę mokyklą, vaikai tokie kaip ir visur, noriai fotografuojasi, bendrauja. Saldumynus irgi mėgsta, tik jų jie gauna tikrai labai retai. Jiems šventė.

Himalajų vaikai
Himalajų kaimelio Samagaon vaikai

Pagaliau, po 14 dienų žygio, Larkya La Pass – didžioji diena. Šalta beproto, gili žiema. Pradedame 4 ryto, einame apie 5 valandas ir štai – 5135 m, mūsų tikslas pasiektas!!! VALIO!!! Buvo nerimo, ar įveiksiu, ar nepakiš kojos aukštis, būtų liūdna, jeigu tektų trauktis paskutinę akimirką…

Viršuje kelios foto, šiek tiek poilsio ir diena tuom nesibaigia, reikia dar įveikti geras 6 – 7 h kelio, kuris ne toks paprastas, kaip galvojome: akmenuotas, padengtas sniegu ir ledu. Ir dar laaabai status šlaitas žemyn. Buvo kam teko ant užpakalio čiuožti. Nesakysiu kam :).

Manaslu viršukalnėje – 8163 m aukštyje
Larkya La Pass – 5135 m aukštyje

Man sekėsi gerai, turėjau ant batų uždedamus specialius metalinius apkaustus, kad neslystų, jie tikrai buvo naudingi. Per šį pusdienį turėjome nusileisti žemyn iki 3600 m… Vakare buvome apdovanoti šiltu dušu, vakariene ir netgi vienbalsiai komanda nutarė, kad esame nusipelnę alaus. Rojus!!!

Mūsų du gidai išskrido sraigtasparniu, nepasiekę Larkya La Pass, kartu su Cheryl, kuri pasijautusi blogai nutarė nebetęsti žygio. Teisingas sprendimas, geriau nerizikuoti sveikata. Žinoma, mums visiems buvo labai gaila, kad jos nėra, bet kartu tuo momentu juokavome, kaip jai gerai, ji tuoj bus viešbutyje, mėgausis vonia, spa…. O mes dar kokias 4 dienas pėsčiomis keliausime. Beje, Cheryl, šešiasdešimt aštuoneri …

Vaizdas nuo Manaslu
Vaizdas nuo Larkya La Pass (5135 m)

Per kelias dienas mes nusileidome žemyn iki 1860 m., vėl grįžo šiluma. Toliau kelionę tęsėme džipu, ne itin malonu… Kalnų keliai didžiulėmis duobėmis ir akmenimis nusėti. Kai buvo visiškai baisu, paprašiau sustoti, galvojau geriau eisiu negu nugarmėsiu į bedugnę… Po pusvalandžio kelio pėsčiomis tęsiau kelionę džipu, kelias jau buvo geresnis. Pagaliau viešbutis, nakvynė nebe miegmaišyje, civilizacija. Yeeeee!!!

Taip gera išsitiest švarioje lovoje, nusiprausti duše. Kaip galėčiau trumpai apibūdinti šį žygį? Jeigu prieš kelionę žinojau, kad bus sudėtinga, tai galiu pasakyti, kad nežinojau ką reiškia šis žodis… Tai buvo tikrai sunkus laikotarpis, tiek fiziškai (nueita apie 200 km.), tiek psichologiškai. Ar kartočiau? Manau taip, sako Everest Base Camp Trek vertas dėmesio… 🙂

Ar tikrai pakanka žygio kalnuose, išeiti iš savo komforto zonos, kad atrasti laimės pojūtį paprastume, kasdienybėje…? Tai iššūkis. Nepalas sukrečia, paliečia širdies gelmes ir nepalieka abejingų. Neįmanoma to aprašyti, turi tai patirti, pamatyti. Jug mūsų visų akys spindi taip pat, nesvarbu kur tu. O širdys… Gal kartais pamirštame jų klausyti?

Teksto ir nuotraukų autorė: Monika Pociūtė. Daugiau jos ir Marcel kelionių įspūdžių rasi bloge https://medium.com/@monikapociute

Moniką galima sekti Instagram’e: https://www.instagram.com/monikapoc

2 thoughts on “Nepalas: Manaslu žygis ir Larkya La Pass

  1. Koks gražus ir nepakartojamas Nepalas. Man visada patiko kelionės į kalnus. O aplankyti tokią tolimą vietovę turėtų būti nuostabu.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *