21 diena Vietname: maršrutas iš šiaurės į pietus

Antroji šalis, į kurią atvykom keliaudami po Pietryčių Aziją – Vietnamas. 21 dienos, laviruojant tarp lietaus ir saulės, planuojant vos dieną ar dvi į priekį, neužteko aplankyti viską, bet tai buvo gera preliudija į pažintį su Vietnamu.

Vietnamas, iš pradžių išgąsdinęs, vėliau priėmė labai svetingai. Čia sutikom Kūčias ir Kalėdas, atšventėm Naujuosius metus. Maršrutą Vietname dėliojom pagal oro sąlygas tam tikruose regionuose ir atsižvelgdami į aprangos turinį savo kuprinėse. Į Sa Pa regioną Vietnamo šiaurėje nevykom būtent dėl to, kad gruodį ten šalta, lietinga ir pilka. Gaila dėl Da Lat, miestelio kalnuotame pietų Vietnamo regione, kuris į mūsų maršrutą šį kartą nebetilpo, nors ir buvo išankstiniuose planuose.

Vietname išbandėme, rodos, visas transporto priemones: Uber’į, autobusą, keltą, taksi, traukinį, motorolerį, įvairias valtis, vietinius skrydžius… Na, tik dviračiu-taksi nevažiavom ir viename ture atsisakėm lipti į mažo arkliuko tempiamą karietą.

Kelionės Vietname trunka ilgiau, nei buvom įpratę keliaudami Europoje ar Amerikoje. Netgi Tailande nuo taško A iki taško B nuvykdavom greičiau, nors tuomet atrodė, kad labai lėtai judam.  Vietname kelionės labiau vargina, buvo atvejų, kai 100 km autobusu važiavom 4 valandas. Autobusas pilnas, o vietos kojoms net patiems vietiniams mažai, tai aukštaūgiai turistai tiesiogine to žodžio prasme netelpa į sėdynę.

Vietnamo keliai iš pradžių atrodo tikras chaosas, visi važiuoja kaip nori, ypač motoroleriai. Bet paskui perpranti taisykles – kas didesnis, tas važiuoja pirmas; kas garsiau pypina, tas irgi pirmas. Ir viskas gerai, jie susitvarko. Tik pėstiesiems sąlygų vaikščioti nėra, o didžiausiame Vietnamo mieste Saigone tiek gatves, tiek šaligatvius okupavę motoroleriai.

Ar reikia bijoti Vietnamo? Tikrai ne. Čia žmonės šilti, draugiški ir tikrai nenori pakenkti, apvogti, apgauti. Aišku, yra tokių, kurie nori ir apgauna, bet tai tikrai ne taisyklė. Mums atrodo, kad patvirtinome girdėtą stereotipą, jog Vietnamo šiaurėje žmonės malonesni, nei pietuose. Tai vėl ne taisyklė, tiesiog mums nemalonių situacijų su vietiniais buvo tik pietinėje šalies dalyje.

Vietname, ypač turistinėse vietose ir didmiesčiuose, turi išlikti bent šiek tiek budrus, lygiai taip pat, kaip bet kuriame didesniame Europos mieste. O Vietnamo kaimuose – nusiteikti,  kad būsi dėmesio centras tarp vietinių gyventojų, bet tas malonu, jautiesi laukiamas ir priimamas.

Vietname yra daug dalykų, kurie neatrodo logiški ir suprantami mums, bet tai jų šalis, negali pykti, tai bandai prisitaikyti ir judėti jų ritmu. Kartais lėtu kaip autobusas, kartais chaotišku, kaip Saigono gatvės. Bet kuriuo atveju, apdovanojančiu patirtimis, kurios neužsimirš ir vilios dar kartą atvykti ir pamatyti daugiau.

Hanojus (Hanoi). Pirmasis vakaras Hanojuje malonus nebuvo – pavargę po dviejų skrydžių iš Tailando, ilgokai laukėme vizos Hanojaus oro uoste, paskui dar eilė prie pasų patikros, šioks toks nesusipratimas su bagažais… Viešbutį pasiėkėm tik apie 23 val., alkani, be vietinių pinigų – kol radom bankomatą, kuris mums davė Vietnamo dongų, užtrukom dar gerą pusvalandį. Bet ir su tais milijonais toje vietoje ne ką nuveiksi. Mus supanti aplinka buvo lyg kokiam siaubo filme – smarvė, šiukšlės, vietiniai, susėdę tamsiuose garažuose, geria; pamišus senutė, nukritusi ant gatvės, nuo savęs rūbus plėšia, ir dar vietinėj parduotuvėje bobutė apsuko. Menkas nuostolis, bet nemalonu.

Booking.com

Nauja diena Hanojuje prasidėjo daug geriau. Pasirodo, kad gatvėje šalia viešbučio, kur vakare kvapai tiesiog vimdė, o per šiukšles reikėjo perlipinėti, dienomis veikia spalvingas ir visai švarus turgus. Dienos šviesoje netgi mūsų rajonas atrodė geriau. Stengdamiesi atsikratyti namalonių vakarykščių įspūdžių išėjom pasidairyti po senamiestį (Old Quarter), paragavom vietinio maisto – sumuštinių Banh Mi ir sriubos Pho, aplankėm karo muziejų, Lenino skulptūrą, o vakare – Lotte dangoraižį, kur yra viena įdomiausių mūsų lankytų apžvalgos aikštelių – stiklo kambarys permatomomis grindimis. Be to, žmonių beveik nėra ir kaina už tokią patirtį juokinga – 130 000 dongų, apie 5 €.

Vakare, sugrįžę į senamiestį, pamatėm Hanojų pasipuošusį. Nusileidus saulei Hanojus lyg su puikiausiu makiažu – šviesos ir spalvos paslepia visus netobulumus, kurie gali išgąsdinti pirmą kartą į Vietnamą atvykusius. Tiesa, naktį gatvėse pasirodo žiurkės ir tarakonai, bet šių gyvių draugijos turbūt nė viename Azijos didmiestyje neišvengsi.

Halong Bay / Cat Ba. Iš Hanojaus keliavom į Halong įlankos salą Cat Ba, kur praleidome tris dienas. Cat Ba miestelis, nors ir turistinis, bet labai žavus, ir kainos, lyginant su Hanojum, mažesnės. Tokia ramybė buvo gyventi prie vandens, nedideliam miestely, gamtos apsupty, stebint nuostabiausius saulėlydžius.

Užlipom į vieną iš kalvų Cat Ba nacionaliniame parke – žygis nesudėtingas, apie 1,5 val. į abi puses, o vaizdai pasakiški. Gyvenimą ant vandens pamatėme išplaukę į turą po Halong Bay, Vietnamo šiaurinės dalies pažibą. Šioje vietoje keliautojai prisiglaudžia kelioms naktims ar dienai, o vietiniams žvejams čia yra namai. Netoli Cat Ba salos yra visas plūduriuojantis kaimas, o kitur plaustai-namai pavieniai. Ant plaustų stovi namukai, satelito lėkštės, čia gyvena ir šunys bei katės. Prie vieno tokio plausto priplaukėm vandens, prie kito – išsinuomoti kajakų.

Lėtai ir ramiai, beveik nesukeldami bangų, plaukėm tarp švelniam rūke paskendusių uolų. Nors dangus buvo pilkas, vis tiek vanduo aplink švietė ryškia smaragdo spalva.

Ninh Binh / Trang An. Iš Cat Ba iki Ninh Binh – dar viena ilga kelionė. Autobusas, keltas ir dar du autobusai – po 6 val. atvykom į Ninh Binh, paprastą, niekuo neišsiskiriantį Vietnamo miestą, kurį supa įspūdinga gamta. Šioje vietoje buvom sužavėti vietinių draugiškumo. Apsistojom pas labai draugišką ir paslaugią vietnamiečių šeimą, toliau nuo miesto centro, tai eidami ilga gatve kelis kilometrus, sveikinomės ir mojavomės turbūt su kiekvieno pakelės namo gyventojais. Tai žmonės, kurie nieko nenori parduoti; dėl jų dėmesio jaučiamės laukiami šitoje šalyje. Drąsesni ir nusifotografuoti kartu pasiprašo. O turistinėse vietose situacija kiek kitokia, į užsienietį daugiau žiūri kaip į pinigų maišą, tas labai jaučiasi.

Netoli Ninh Binh pamatėme įspūdingą kraštovaizdį – tai Trang An, dar viena Vietnamo vieta, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Ši vieta vadinama sausumos Halong Bay, čia iš žemės išdygę daugybė kalvų, panašių į žymiosios įlankos salas.

Paplaukioję tarp uolų, kilom stačiais laiptais į Hang Mua – šventyklą ir apžvalgos aikštelę, nuo kurios tinkamu metu, kai žaliuoja arba geltonuoja ryžiai, galima pamatyti vaizdų kaip iš atvirutės. Mes tų atviručių nematėm, vietoj ryžių laukų – rusvas vanduo, susiliejantis su upe, kuria plaukia valtelės iš Tam Coc kaimo.

Pilkas dangus sugeria Vietnamo spalvas, bet jei tas rūke paskendęs ir pilkas Vietnamas mus nustebino, tai nežinau, kas būtų pamačius šias vietas sezono metu!

Hue. Į centrinio Vietnamo miestą Hue atvykom traukiniu iš Ninh Binh. Kelionė užtruko 12 val., o bilietas (minkšta lova keturvietėje kabinoje) kainavo apie 25 €. Hue mūsų labai nesužavėjo – čia labai drėgna, gal nuo liūčių, laisčiusių šią Vietnamo dalį visai neseniai, o gal čia taip visada? Sausą ir nesupelijusį viešbutį rasti sunku, iš vieno išėjom, nors buvom užsisakę dviems naktims – drėgmės ir pelėsio kambaryje tiek, kad sunku kvėpuoti. Greitai susiradom kitą, vos geresnį, po to vėl kraustėmės, kur pelėsio mažiau. Supeliję ne tik viešbučiai, drėgmė jaučiasi ir restoranuose, netgi banke, kur sienos buvo juodos nuo pelėsių.

Šiame centrinio Vietnamo mieste labai daug istorinio palikimo ir, kaip ir kitose Vietnamo dalyse, spalvingo gatvės gyvenimo, kurį dar labiau norisi įsiamžinti prisiminimams, nei tuos lankytinus objektus.

Keturis kartus perėjom tiltus virš Kvepalų upės (Perfume River), apžiūrėjom spalvingą turgų Dong Ba. Svarstėm, ar verta eiti į imperatoriškąją tvirtovę – uždraustojo miesto griūvėsius, nes lynojo, bet galiausiai nuėjom ir buvo įdomu. Ir tai turbūt vienintelė vieta mieste, kur per šias 10 dienų Vietname, nesigirdėjo motorolerių ir automobilių pypsėjimo.

Da Nang / Hoi An. Danangas yra trečias pagal dydį Vietnamo miestas, ir iš aplankytų didmiesčių Vietname mums patiko labiausiai. Šis miestas turi visko: pajūrį, kalnus, upę ir įspūdingus tiltus, užtektinai pramogų ir vietų skaniai pavalgyti. Be to, už 25 km yra Hoi An –senovinis ir labai dailus miestas, pritraukiantis daugybę keliautojų Vietname.

Kūčios Danange buvo labai lietingos. Lijo nuo pat ryto, bet mes buvom pasiryžę šį tą pamatyti, tai išsinuomojom motorolerį, nusipirkom plastikinius lietpalčius ir patraukėm link marmurinių kalnų (Marble Mountains). Ši vieta yra apie 7 km nuo Danango, o kadangi mes gyvenom pakrantėje, tai reikėjo važiuoti tiesiai viena gatve, kol pasiekėm kelias kalvas.

Vienoje iš jų – didžiulis urvas,  beveik per visą kalno aukštį ir dar besitęsiantis po žeme. Šiame urve – šventykla, su daugybe altorių skirtingame aukštyje. Laiptai veda į viršų, ten apžvalgos aikštelė, bet užlipę matėme lietaus debesų nepamatėm.

Nusileidus žemyn yra laiptai į neapšviestą urvo dalį, simbolizuojančią pragarą. Bent jau taip mes supratome iš skulptūrų, vaizduojančių žiauriausius kankinimus. Pasišviesdami telefonais nusileidom į pačią apačią, kur išjungę šviesą kelias sekundes buvom vieni patys visiškoje tamsoje. Baisiai nejauku, o dar išeinant ant urvo sienos pamatėm gal už pusmetrio nuo mūsų ropojantį didžiulį vorą, – tikras pragaras!

Mums išlindus iš urvo vis dar lijo, bet sėdom ant motorolerio ir judėjom link Hoi An. Šis miestas buvo apsemtas vandens po liūčių vos savaitę prieš mūsų kelionę Vietname. Lapkritis/gruodis nėra pats geriausias laikas keliauti centriniame Vietname.

Hoi An vadinamas žibintų miestu, nes vakarais jo gatvėse žiba tūkstančiai žibintų; ir geltonuoju miestu, matmat daug senamiesčio pastatų – ryškiai geltoni. Pliaupiantis lietus nepaslėpė Hoi An žavesio, bet vis tiek nelabai ką tokiu oru nuveiksi. Šiek tiek apdžiuvę restorane po kelionės motoroleriu, pasivaikščiojom Hoi An gatvėmis, paupiu, pamatėm japoniškąjį tiltą ir tada sėdom ant motorolerio ir judėjom atgal į Danangą, kur vakare nustojo lyti, tad galėjom stebėti Drakono tilto pasirodymą ir nueiti Kūčių vakarienės.

Kalėdų diena Danange buvo visiškai priešinga Kūčių orui – buvo karšta ir giedra, galėjom apžiūrėti Son Tra pusiasalio pakrantes ir kalvas. Vakare užsukom į Asia Park, atrakcionų parką su žymiu apžvalgos ratu Sun Wheel, bet niekas labai nenustebino. Pusė atrakcionų – uždaryti, o pats apžvalgos ratas irgi nieko įsimintino, o įėjimo kaina nemaža (200 000 dongų – apie 15€ vienam). Gražūs miesto vaizdai iš viršaus, laiką smagiai praleidom, bet rekomenduotume čia vykti tik jei vaikai labai nori.

Hošiminas (Ho Chi Minh City), dar vadinamas Saigonu. Į Hošiminą iš Danango atskridom vietiniu skrydžiu, per valandą. Pirmas įspūdis apie didžiausią Vietnamo miestą – čia tikras chaosas. Motorolerių tūkstančiai, per gatvę eiti tenka laviruojant pro juos, nesvarbu, ar žalia šviesa pėstiesiems, ar ne. Sėdėdami priešais gatvę paupyje, sugalvojom paskaičiuoti, kiek motorolerių ir kiek automobilių pravažiuos. Per minutę suskaičiavom apie 400 motorolerių ir tik 50 automobilių, čia dar gana ramus eismas buvo. 

Hošimine teko praleisti daugiau laiko, nei norėjosi, iš čia keliavom į Mekongo deltą, paskui į Mui ne, tada grįžom ir turėjom skrydį į Kuala Lumpur, Malaiziją. Hošimine mums įdomūs buvo Susivienijimo rūmai (Reunification Palace), statyti tuometinio Saigono prezidentui; backpacker’ių gatvė – Bui Vien, kur pilna pramogų ir restoranų. Hošiminas neatsilieka nuo didžiųjų pasaulio miestų: District 1 pilna ištaigingų viešbučių, brangių parduotuvių, dangoraižių, marmurinių pėsčiųjų takų,  čia net gi Times Square yra, kaip Niujorke.

Mekongo delta. Dvi dienas praleidome Mekongo upės deltoje, didžiulėje teritorijoje, kuri yra pragyvenimo šaltinis didelei daliai pietų vietnamiečių. Mekongo deltoje populiarūs turgūs ant vandens, į kai kuriuos pardavėjai plaukia net 200 km ir gyvena savo laive turguje tol, kol viską parduoda.

Į Mekongo deltą keliavom su turu ir, nepaisant kai kurių turistams skirtų spąstų, pamatėm visai įdomių dalykų. Įdomiausia buvo turgus ant vandens, toks spalvingas ir neįprastas, kad rodosi, hipnotizuoja – gali nenustodamas stebėti, kaip vietiniai žmonės meistriškai valdo savo valteles, ir kaip vyksta turgaus pirkimo-pardavimo procesas. Pabuvom ir labai jaukioje šventykloje – Vinh Trang Pagoda, kur didžiulė besišypsanti Buda nori nenori priverčia pamėgdžioti tą šypseną.

Didžiausias miestas upės deltoje – Can Tho, tikras didmiestis su daugiau kaip milijonu gyventojų. Čia vakare susitikom lietuvius keliautojus, kurie į Mekongo deltą atvyko savarankiškai. Jiems buvo nuotykių susidūrus su tame mieste pagarsėjusia vietine moterimi, terorizuojančia valtininkus ir turistus, kurie nori užsisakyti valtį tiesiog prieplaukoje. Jei keliausit į Mekongo deltą patys – pasisaugokit šios personos.

Mũi Né. Paskutines 2016-ųjų dienas praleidome pietų Vietnamo pajūryje, netoli žvejų miestelio Mũi Né. Tai viena iš labiausiai patikusių vietų Vietname, po Halong Bay ir Danango. Tai smėlio ir vėjų kraštas, ir mums ten buvo taip gera, ištrūkus iš didmiesčio Hošimino.

Apsistojom tylesniame Hàm Tiến pajūrio kurorto kampelyje, atokiau nuo prabangių resortų, bet turėjom vaizdą į jūrą ir linguojančias palmes net iš kelių pusių. Sunrise Village Hotel galime rekomenduoti ieškantiems ramybės šioje vietoje.

Šis kurortas labai populiarus tarp rusų turistų. Restoranų ir parduotuvių iškabų rusų kalba čia  tiek pat, kiek vietnamietiškų. Girdėjom atsiliepimų, kad dėl to Mũi Né yra nieko gero, bet asmeniškai mums tas netrukdė. Patys Naujuosius sutikome su naujais pažįstamais – orele iš Maskvos.

Mũi Né apylinkėse daugybė smėlio, visokių spalvų, nuo balto, gelsvo iki raudono. Aplankėm Fairy Stream, pasakų upelį su smėlio kanjonais, o paskutinį metų rytą saulę pasitikom balto smėlio kopose. Kiek gražių vaizdų!

Tokia buvo mūsų 21 diena Vietname, šalyje, kuriai abejingų turbūt nelieka. Mums patiko, jei bus galimybė, būtinai grįšime. Keliauti čia nebrangu, pirmomis savaitėmis vidutiniškai išleisdavome gal 50 € per dieną, tik Naujųjų metų periodu kainų padidėjimas pasijautė gana žymiai, ypač mums, užsakinėjantiems nakvynes dienai ar dviems į priekį.

Jei patys keliavote Vietname, pasidalinkite savo įspūdžiais, labai įdomu sužinoti, kaip tose pačiose vietose sekėsi kitiems keliautojams, o jei dar tik ruošiatės keliauti į Vietnamą ir turėsite klausimų, klauskite! 🙂