Šis vienuolynas, įsikūręs saloje ant kalno, yra vienas iš gerai žinomų Prancūzijos simbolių. Suskačiuota, kad per metus čia apsilanko visa Lietuva – apie 3 mln. žmonių. Mont Saint-Michel, arba Sen Mišelio kalnas, įdomus daugeliui – tiek besidomintiems istorija, tiek piligrimams, tiek paprastiems turistams, norintiems nuotraukos šalia žymiojo vienuolyno kalno.
Mont Saint-Michel vienuolynas, oficialiai priskiriamas Normandijos regionui, bet šalia esančio Bretanės regiono gyventojai kartais mėgsta jį priskirti savoms žemėms. Mes čia atvykome antrąją savo Eurotripo dieną, apie 10 val. ryto. Jei įmanoma, į vienuolyną geriau nesusivėlinti, ypač atvykstant automobiliu – stovėjimo vietų daug, bet lankytojų dar daugiau, tai vėliau atvykus rasti vietą gali tapti problema.
Atvykdami apie Mont Saint-Michel žinojome nedaug, tik tiek, kad tai vienuolyno miestelis, ir kažkada buvome perskaitę seną informaciją, jog į vienuolyną galima patekti tik atoslūgio metu. Bet ir tokiems neapsiskaičiusiems iš anksto, kaip mes, šioje vietoje lengva orientuotis.
Pasistačius automobilį galima eiti į autobuso stotelę, kur nemokami, kas kelias minutes atvykstantys autobusai, nuveš iki pat miestelio vartų. Kitas kelias – nuo stovėjimo aikštelės eiti pėstiems, naujai įrengtu taku ir tiltu, apie 3 km. Mes šį kelią ir pasirinkome.
Nuorodų, kur eiti, tikrai nereikia – geriausias kelrodis yra vienuolyno bokštas, kyšantis virš kukurūzų laukų. Už kukurūzų laukų – pakrantė ir Couesnon upės žiotys, bet vandens dabar nėra, tik dugno dumblas ir augalais apžėlę plotai. Vanduo daug toliau, horizonte.
Anksčiau vanduo skalaudavo vienuolyno salą, nuo žemyno nutolusią 600 metrų. Potvynių metu į salą patekti buvo galima tik taku, nutiesu 1879 m. Dėl šio tilto ir galiausiai pastačius Couesnon upės užtvanką, jūros sunešto dumblo vis daugėjo, ir vanduo Mont Saint-Michel nebeapsupdavo.
Tam, kad sala galiausiai nesusijungtų su žemynu, imtąsi darbų, kad į salą sugrįžtų potvyniai ir atoslūgiai. 10 metų, nuo 2005 iki 2015 metų, vykdytus darbus galima pamatyti jau dabar. Šiuo metu salą pasiekti galima tiltu, kuris stovi vietoj senojo tako, kuris trukdydavo išsiskirstyti dumblui, taip pat perstatyta upės užtvanka. Visus šiuo pasikeitimus galima pamatyti oficialioje projekto svetainėje >>. Potvynių ir atoslūgių laikai surašyti čia >>.
Jau einant tiltu galima matyti grupeles žmonių, tyrinėjančių atoslūgio dugną. Iš kitos pusės parjoja žirgų virtinė. Vaikštinėjant aplink vienuolyną, reikėtų atkreipti dėmesį į potvynių laikus, kad neužkluptų netikėtai. Vanduo čia pareina labai greitai.
Nueinant iki vienuolyno miestelio, turistų srautų labai nepajutom. Priekyje mūsų matėm tik kelias dešimtis žmonių, bet didelėje erdvėje jie neatrodė didelė minia. Bet kol nuėjom, mus pralenkė gal penki pilnutėliai autobusai. Tai vos įėję pro miestelio vartus, atsidūrėm tokiame turistiniame sukūryje: žmonės, eilės, suvenyrai, restoranai, viešbučiai… Nieko keisto, juk turizmas yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis 44 miestelio gyventojams.
Ne tokio vaizdo tikėjomės įeidami į iš išorės ramų, prieš 50 metų tūkstantmetį minėjusį vienuolyną. Žemosiose gatvelėse radome labai turistines gatves. Kylant aukščiau, praeinant mažus senovinius namukus, priėjome didingesnius vienuolyno pastatus. Aukščiausia kalno-miestelio vieta – vienuolyno bokštas, iškilęs 92 metrus virš jūros lygio.
Mes eilėse nelaukėm ir į mokamas vienuolyno vietas nėjom, bet jei planuotumėte praleisti ten daugiau laiko, ir apžiūrėti viską, bilietai atsieis gana nepigiai: 9 € už įėjimą į vienuolyną, 18 € – už keturis muziejus vienuolyno miestelyje.
Daugiau informacijos apie Mont Saint-Michel ir jo istoriją čia >>. O mums laikas judėti toliau savo Eurotripo maršrutu – į Nantes miestą, pamatyti keistųjų karuselių, apie kurias – kitame straipsnyje.
[wpsgallery]
Aciu Labai, Puikus pasakojimas, Laipt tik keliaujame Musu marsrutu:))
Rita