Apie prancūziškų delikatesų paieškas Grenoblyje, Prancūzijoje, Le Boeuf Au Comptoir restoraną ir atradimus jų valgiaraštyje.
Mūsų atostogos Prancūzijos mieste Grenoblyje (plačiau apie šią išvyką čia>>) nebuvo skirtos išragauti prancūzų virtuvės perliukus. Taupydami laiką, pinigus, ir turėdami virtuvę apartamentuose, ruošdavome savo maistą, arba tiesiog ką nors nerimto užkąsdavome pakeliui į savo ekskursijas.
Tačiau paskutinį vakarą Grenoblyje nusprendėme paminėti teisingai ir paragauti gero prancūziško maisto gražiame restorane. Tai pasirodė nelengva užduotis.Išsirinkti buvo nelengva vien dėl to, kad buvome 15 žmonių – vadinasi, 15 nuomonių. Antra, mums netiko prancūziški restoranai, kuriuose staliukai tokio dydžio, ant kurių tilptų tik kavos puodelis ir bandelė. Mūsų bandai reikėjo daug vietos. Pirmenybę teikėme restoranams su meniu anglų kalba. Dabar jau galvoju, kad prieš vykstant kitų atostogų, mokysiuos vietos kalba ne kelio paklausti, o maisto produktų pavadinimus. Pastebėjau, kad dar ne visur žmonės mano, kad aptarnavimo srityje dirbant būtų gerai mokėti anglų kalbą. Daugelis iš mūsų Prancūzijoje viešėjo pirmą kartą ir prancūzų kalbos žiniomis nepasižymėjo.
Vieną restoraną buvome išsirinkę dar prieš atvykdami – Trip Advisor lankytojai apie tą vietą labai gerai atsiliepė. Tačiau ten nepatekome – restoranas buvo uždarytas, nežinia, ar dėl remonto darbų, ar visam laikui, tačiau buvo matyti, kad jau kurį laiką ten niekas nevalgė. Kadangi buvome senamiesčio širdyje, nusprendėme paieškoti kito tinkamo restorano. Buvo ketvirtadienio vakaras, turbūt dėl to visur buvo laisvos vietos, o padavėjai klientų laukė išskėstomis rankomis. Vienos, atrodytų, visiems tikusios vietos teko atsisakyti – jie neturėjo angliško meniu, o ir padavėjos kalbėjo tik prancūziškai.
Besibastydami Grenoblio senamiesčio gatvelėmis, prie vieno restorano langų su drauge stabtelėjome. Kažkuo patraukė – restoranas pasirodė toks kalėdinis, šiltas, puoštas raudonai-baltai languotomis staltiesėmis, o ir erdvės buvo pakankamai. Šimtu procentu apsisprendėme, kad vakarieniausime čia, pakalbėję su padavėja – ji noriai ir puikiai kalbėjo angliškai. Tai vėliau, renkantis patiekalus, labai pagelbėjo.Kai kurie mūsų tikėjosi paragauti labiausiai žinomų prancūziškų delikatesų – sraigių ar varlių šlaunelių. Šio restorano meniu buvo labiau tikros mėsos mylėtojams – jautienos steikai, tartare (žalios mėsos bifšteksai). Tačiau galėjome pasirinkti ir iš žuvies patiekalų, vištienos kepenėlių paštetų, salotų, desertų.
Restoranas angliško meniu neturėjo, bet padavėja mielai išvertė ir paaiškino, kokie patiekalai siūlomi. Dauguma iš mūsų pasirinko padavėjos pasiūlytą derinį už 20 eurų: užkandis ir pagrindinis patiekalas arba pagrindinis patiekalas ir desertas. Tik du labiau alkani vyrai iš grupės nusprendė, kad to jiems bus per mažai ir užsisakė XXL steiką (26 eurai), kurį vos įveikė. Užkandžiams dauguma pasirinko štai ką: vištienos kepenėlių paštetas, lašiša su bulvėmis ir varške, snukio salotos arba kiaulės kojų salotos. Šias salotas paragauti išdrįso ne visi, bet tie, kurie užsisakė – nesiskundė – jos buvo skanios. Tiesa, snukio salotose kai kas aptiko ir kažką, panašų į kiaulės dantis, matyt, taip jau tie prancūzai valgo.
Pagrindiniam patiekalui išsirinkau jautienos steiką su mėlynojo pelėsinio sūrio padažu – buvo skanu, nors steikai ir nėra mano mėgstamiausias valgis. Padavėjos rekomenduotas vynas, tiek baltas, tiek raudonas, puikiai tiko mūsų skoniui ir prie maisto. Draugai netgi vieno vyno pavadinimą užsirašė ir vėliau bandė internete ieškoti. Prancūziška vakariene likome patenkinti.
