Kelionė per Europą: nerūpestingos atostogų dienos ir išbandymai

Tai buvo dviejų savaičių kelionė, kuri prabėgo lyg kelios dienos. Tai buvo laikas, kai neskaičiavome valandų, kai visai nerūpėjo, diena ar naktis, kai neprisiminėme, kuri savaitės diena. Visi kasdieniai rūpesčiai buvo palikti namie, o galvose tik vėjai, kalnai, sniegas, nauji miestai, jūra ir ilgas kelias…

Tuo laiku pasaulis buvo gražesnis, saulėlydžiai rausvesni, šviesos ir spalvos ryškesnės, juokas garsesnis, pokalbiai ilgesni ir atviresni. Tuo laiku atsiskleidė talentai, gimė naujų idėjų ir planų, rimtų ir nelabai, pavyzdžiui, visiems nusipirkti atostogų namą. Tai buvo laikas su tokiais draugais, kurie per keletą tokių kelionių tapo šeima. Tai buvo laikas, kurio labai reikia bent kartą per metus.

Šioje kelionėje buvo išbandymų, praradimų ir atradimų. Nuvažiavom gana ilgą kelią – 5799 km nuo Londono iki Kroatijos pajūrio miesto Zadaro ir atgal. Visų pirma susirinkom draugus – užsukome į Niedernhall Vokietijoje ir į Milaną. Tada važiavome į Italijos Alpes, vėliau – į Insbruką Austrijoje, Miuncheną Vokietijoje. Po to Slovėnijoje aplankėme tris vietas – Bled ežerą, sostinę Liublianą ir Postojnos urvus. Kelionės tikslas buvo Kroatija, kur aplankėme Zagrebą, Plitvicos ežerų nacionalinį parką ir Zadarą. Po to be ilgų sustojimų važiavome atgal – 12 val. nuo Zadaro iki Niedernhall, nakvynė ten, ir tada dar apie 10 val. iki Londono.

Ilgos valandos prie vairo, kai visi keleiviai sapnus sapnuoja, buvo rimtas išbandymas vairuotojams. Kiti išbandymų patyrė kalnuose ant slidžių, o vienam iš mūsų greitis nuo stačių kalnų pasibaigė ne visai laimingai ir kitiems nemažai nerimo dėl to buvo. Bet jau pradėję slidinėti žinojom, kad visada yra rizikos susižeisti, ir reikia elgtis kaip įmanoma atsargiau. Užkibom ant šitos pramogos, ir jau neatsisakysim, nors tai ir pavojingiau nei, tarkim, laisvas dienas leisti ant sofkutės ar gulto prie baseino, bet taip begulint yra rizika, kad gyvenimas pro šalį praeis.

Bet viskas gerai, kas gerai baigiasi – svarbiausia, kad galėjom tęsti kelionę. Po šio atsitikimo, bus pamoka, kad planuojant ilgesnę kelionę su slidinėjimu, geriau slidinėjimo dienas pasilikti atostogų pabaigai – ne tik traumas išsigydyti, bet ir atsigauti po kalnų, nes fizinis nuovargis jautėsi dar bent porą dienų. Be to, pirmoji rimtesnė trauma iš visų slidinėjimo kelionių leido patikrinti, kad Europos sveikatos draudimo kortelė veikia ir kad ją būtina turėti su savim. Daugiau apie slidinėjimo draudimus rašėme čia>>.

Išbandė mus ir oras, ir sujaukė vieną kitą kelionės planą. Kai gyvenom kalnuose, sniego nebuvo daug – Bormijo miestelyje sniegą matėme tik aukštai kalnuose, o nuvykę į Livinjo džiaugėmės, kad trasose sniego buvo.  Po slidinėjimo dienų, atvykus į Insbruką, po truputį ėmė snigti. Pakeliui į Miuncheną sniego jau buvo tiek, kad užteko nulipdyti sniego senį. Iki vakaro prisnigo pakankamai, ir galėjom sniego karą su kitais viešbučio svečiais žaisti. Vaikiškos žiemos pramogos mums, pasiilgusiems tikrų žiemų, buvo pats tas. Tačiau per kitas atostogų dienas sniego vis daugėjo, temperatūra mažėjo, vėjas stiprėjo ir darėsi nebejuokinga.

Po Miuncheno keliavome į Slovėniją, prie Bled ežero, kuriame esančios salos per sniegą ir rūką beveik nematėme. Bet vis dar džiaugėmės žiema. Labai gražų žiemišką vakarą praleidome Liublianoje, kur šviesomis išpuoštas miestas ir lauko barai, kad ir sningant, ragino dar pabūti.

Dar kitą dieną oras buvo siaubingas, bet mums pasisekė, nes visai netyčia suplanavome vykti į Postojnos urvus. Vėjas buvo milžiniškas, kilo pūga, bet mums, įlindus į urvus, tas netrukdė. Iš urvų, važiuodami link Kroatijos sostinės Zagrebo, matėme uždarytus kelius ir ilgas eiles automobilių, bet mes sėkmingai važiavome į priešingą pusę. Atvykus į Zagrebą, buto šeimininkė sakė jau galvojusi, kad neatvažiuosim – tokie prasti keliai buvo. Tuo metu didelę Europos dalį kaustė sniegas, kurio neišvengėme ir mes, nors važiavom į pietus.

Per prastą orą nepamatėme tiek Zagrebo, kiek norėjome – buvo per šalta, per vėjuota ir per šlapia vaikštinėti miesto gatvėmis. Ir pats miestas, matyt dėl oro, buvo lyg apmiręs. Užtat kitą dieną, vykstant į Plitvicos ežerus, oras buvo pasakiškas: pakankamai šilta, nevėjuota, saulėta ir daug sniego.

Atrodė, kad jau pabėgom nuo sniego – atvykus į Zadarą visas keturias dienas buvo saulėta, bet užtat vėjuota. Vieną dieną, išsiruošę į Krka nacionalinį parką, turėjom apsisukti atgal – buvo toks vėjas, kad siūbavo autobusiuką, o pasivaikščiojimas lauke būtų ne malonumas, o žūtbūtinė kova su vėju.

Turbūt kiekvieno galvoje, prieš išvykstant į kelionę, kirbėjo bent mažas nerimas dėl mūsų transporto – ar nesulūšim kur nors kelyje. Bet japone praminta mūsų 1999 metų Toyota Estima buvo ištvermingesnė už mus visus. Tik vieną kartą išsikrovė akumuliatorius, bet irgi patys kalti, kad šviesas įjungtas palikom. Susitvarkėm su tuo greitai, su paslaugių kroatų pagalba.

Pasibaigus atostogoms, kiekvienas turim po dar vieną išbandymą – sugrįžti į vėžes. Kas sako, kad po atostogų grįžti pailsėjęs? Taip nėra. Grįžti su gerais prisiminimais ir nostalgija praėjusioms dienoms, bet ne pailsėjęs. Atostogų metu viskas kitaip, netyla kalbos ir juokas, aplink visada draugai, kasdien naujos patirtys. To pritrūksta grįžus į kasdienybę, kur karaliauja rutina „darbas namai“. Bet yra paguoda, kad reikia tik šiek tiek laiko, ir vėl džiaugiesi tuo, ką turi čia ir dabar. Nes juk ne tik per atostogas, bet ir kasdien gyvenam labai gerai 🙂