„Katmandu – kontrastų, kultūrų, nevaržomos laisvės ir pojūčių miestas. Kiekvienam kitoks, mylimas, neapkenčiamas, spalvingas, nusėtas dulkių, kvepiantis ir dvokiantis… Iš Nepalo nebegrįši toks, koks buvai…“, – pasakojimus iš Nepalo tęsia keliautoja Monika.
Katmandu – Nepalo sostinė, didžiausias miestas šalyje talpinantis apie 1,5 milijono gyventojų, įsikūręs 1 320 m aukštyje virš jūros lygio.
Nepalas viena skurdžiausių valstybių pasaulyje, nors ir turinti didžiausią turtą – Himalajus, aukščiausią viršūnę – Everestą… Kas vakarą dingstanti elektra – normalu, arba turi tiesiog priprasti ir nedaryti didelės tragedijos. Bent jau man šis nepatogumas, po gyvenimo sąlygų Himalajų glūdumoje, jau negadino atostogų nuotaikos ir atrodė visai niekinis (kalnuose elektros kartais iš vis nebūdavo)…
Apsistojome, kaip ir daugelis, Thamel rajone – absoliučiai turistinė sostinės senamiesčio dalis, apstu viešbučių, nuo itin prabangių iki itin pigių (europiečio akimis vertinant), bet tikrai padorių, tvarkingų ir švarių. Vakarietiško stiliaus restoranai leidžia mėgautis itin įvairiu maistu: Indijos, Italijos, europietiška virtuvė, vegetariški patiekalai, kavos namai, šiose vietose kainos jau irgi vakarietiškos. Gatvės užpildytos suvenyrų prekystaliais: rankų darbo papuošalai, meno dirbiniai, kašmyro ir šilko skaros. Galima įsigyti išties gražių ir originalių dalykėlių… Kainos labai svyruojančios, viskas priklauso nuo Jūsų gebėjimo derėtis. Pirminė kaina visada 3–4 kartus viršija tą tikrąją, prekeiviai gudrūs, tad natūralu iš turistų siekia maksimalios naudos.
Katmandu kupinas kontrastų – skurdo, dulkių, netvarkos, tačiau kartu, mistiškai įtraukiantis į savo burtus rytietišku smilkalų kvapu gatvėje, spalvomis, laisvės ir nepriklausomumo pojūčiu… Katmandu nuo seno buvo laikomas hipių, keliautojų, svajotojų miestu, iš viso pasaulio žmonės traukė į šią magišką Meką… Šiuos žmones žavėjo galimybė nevaržomai rūkyti žolę ir gyventi bohemišką gyvenimą. Jeigu yra besidominčių šia pramoga, bloga naujiena yra ta, kad žolė nėra legali Nepale, tačiau Himalajų papėdėse vešlios plantacijos bujoja…
Nepaisant skurdo ir vargo, didžiulės korupcijos šalyje, žmonės šypsosi ir tai daro tikrai nuoširdžiai. Į kiekvieną ,,baltąjį“ jie žiūri su didžiule pagarba, niekada neįkyrės siūlydami savo prekę ar paslaugą, be galo nuolankūs, dėl to ne kartą teko pasijausti nejaukiai, suspaudė širdį. Vienas iš pavyzdžių: vakare eidami gatve nutariame pasinaudoti dviratės rikšos paslaugomis. Be galo laimingas pusamžis itin smulkaus sudėjimo vyras pradeda minti savo transporto priemonės pedalus. Sėdime dviese, kad lengviau įsivaizduotumėte, bendras svoris, kurį tas žmogelis turi minti apie 160 kg…
Sėdėti darosi nejauku, greitis lėtėja, jaučiu kaip sunkiai minami pedalai, matau kaip jis pakyla nuo sėdynės ir visu savo kūno svoriu užgula pedalus… Žinote kiek šis žmogus uždirbo? 5 USD dolerius, su dideliais arbatpinigiais, o sutarta kaina buvo 2,5 USD dolerio… Aš verkiau, neperdedu, o verkiau dėl to, kad buvo be galo skaudu matyti sunkų darbą žmogaus. Aš neapraudu kiekvieno gatvės elgetos prašančio pinigų, bet šis vaizdas mane sukrėtė.
Ir man tai yra tik vienas iš atsakymų į klausimą, kurio aš nelabai supratau girdint sakant, kalnai, tam tikri kraštai, keičia žmones, pamatysi… Jeigu po tokių kelionių tampame geresniais – man to pakanka…. Iš Nepalo nebegrįši tokiu, koks buvai…
Nenoriu itin daug kalbėti apie skurdą, tai liūdina. Šokiruoja netgi tokios sunkiai suvokiamos situacijos: gatvėje prie manęs prieina moteris su kūdikiu ant rankų, kitoje rankoje tuščias pieno buteliukas, ji sako: neprašau pinigų, man jų nereikia (gera taktika, skamba nuoširdžiai), man reikia tik pieno kūdikiui. Kaip jūs pasielgtumėte? Kiek kainuoja pienas parduotuvėje? Na tikrai nedaug, einame į artimiausią parduotuvę. Ir tik dabar, durnelė turistė sužino, kas yra pienas. Moteris baksteli pirštu parduotuvės lentynoje į kūdikių mišinėlį… Nupirkau, nebegalėjau kitaip pasielgti ir tai buvo pamoka kitiems kartams. Ypač po to, kai vietinis mums papasakojo, kad dažniausiai šios moterys kūdikių net neturi, juos ,,išsinuomoja“ šiam baisiam verslui…
Kita istorija: moterys sėdinčios su leisgyviais kūdikiais gatvėje prašo pinigų maistui, vaikas atrodo mirštantis, šiek tiek pramerktomis akytėmis, nereaguojantis į aplinką, vaizdas kraupus… Šios moterys kūdykius maitina, girdo narkotinėmis medžiagomis ar vaistais, kad sukeltų didesnį praeivių gailestį. Skamba neįtikėtinai klaikiai, sunku suvokti motyvus… Skurdas, taip, mes laimingi to ,,neragavę“, bet kas aukščiau ir svarbiau už gyvybę, už žmogų… Bet, kaip sakoma Biblijoje ,,Neteisk ir nebūsi teisiamas“…
Šiems žmonėms Europa, Amerika niekada neregėti toliai, tik girdėta, skaityta, jie iš savo šalies nebuvo iškišę nosies… Keliauti jie paprastai negali ne tik dėl finansinių priežasčių, bet ir dėl politinių. Norint išvykti dirbti geriau apmokamą darbą į kitą šalį taip pat nėra paprasta… Tačiau yra ,,laimingųjų“, kuriems pasiseka išvykti į tokias šalis, kaip Jungtiniai Arabų Emiratai, Kataras, suprantama už kokį atlygį ir kodėl trokštami darbininkai iš Nepalo. Nepaliečiams šis atlygis nemažas, šioms šalims – juokingas, žinant jų ekonominę situaciją…
Nepalas labai religinga šalis, vyraujančios religijos budizmas ir induizmas, nekalbu apie daugybę egzistuojančių jų atšakų. Šios dvi religijos nekonkuruoja viena su kita, tiek induistų, tiek budistų šventyklos stovi šalia viena kitos. Tai tik įrodo šioje šalyje gyvenančių žmonių ramybės ir taikos pojūtį.
Budos mokymas propaguoja žmogaus tobulėjimą ir moko, kad žmogus pats kuria savo likimą. Nepale šiuo metu gyvena daug Tibeto pabėgėlių, kurie stipriai padeda skleisti budizmo idėją. Tačiau didžioji dalis gyventojų išpažįsta induizmą… Tenka pripažinti stebuklingą turizmo pažangą, 10 € už bilietą ir tu stebi palaikų laidojimo ceremoniją šalia Pašupatinato induistų šventyklos… Mirusiojo palaikai įsukti į baltą, oranžinę drobę atnešami iki upės, vandeniu nuplaunamos kojos, veidas, tuomet kūnas nešamas į paruoštą iš medžio rąstų ir šiaudų sukrautą pagrindą ant kurio padedamas kūnas… Sėdi, stebi… Tiršti ugnies dūmai pasiglemžia palaikus, aplink degančios odos tvaikas. Vieta mistinė ir bauginanti. Po keletos valandų ugnis visiškai pasiglemžia kūną, pelenai nustumiami į upę. Viskas. Artimųjų jau senai nebėra, niekas nelaukia šios procedūros pabaigos… Tikima, kad siela nemirtinga, miršta kūnas, po mirties atgims kitu žmogumi, todėl laidotuvių ceremonija nėra apraudoma kaip mes pratę įsivaizduoti.
2015 m. pavasarį Nepalą sukrėtė stiprus žemės drebėjimas. Ir taip vargingai šaliai ir žmonėms tai tapo dar vienu sunkiu išbandymu. Daugybė žmonių liko be namų, keliaujant Himalajuose teko regėti sugriautus namus, kaimus, žmonės gyveno palapinėse prasidėjus liūčių sezonui… Šalies valdžia korumpuota, dažniausiai žmonių nepasiekia iš viso Pasaulio siunčiama parama. Mes itin dėkingi Lietuvos žmonėms, kurie atvyko į šių metų vasarą Vilniuje, hostelyje ,,Downtown Forest“ vykusį labdaringą renginį ,,Muzika už Nepalą“.
Nors ir labai minimaliai, bet visi Jūs, nepatingėję atvykti ir neišsigandę lietaus, padėję šiam renginiui įvykti, suteikę vietą, vedę jį, linksminę, dainavę, maitinę ir vadavę nuo troškulio susirinkusiuosius, esate prisidėję prie Nepalo mokyklos restauracijos po žemės drebėjimo. Tai yra nepaprastai daug Nepalo žmonėms, jų vaikams ir jie visi sako ačiū!!! O aš, ačiū sakau renginio sumanytojui, idėjos savininkui – Marcel.
Žemės drebėjimas negailestingai suniokojo Katmandu istorinius pastatus, žymiausias tūkstančius metų skaičiuojančias šventyklas, žala neįkainojama…
Swayambhunath šventykla (kitaip dar vietinių vadinama Beždžionių šventykla) viena iš seniausių Nepalo budistų stupų, pastatyta V a. Ši šventykla yra ant kalvos, tad norint ją pamatyti tenka įveikti nemenką skaičių pakankamai stačių laiptų. Po žygio Himalajuose, patikėkite, tai vieni niekai, kai tuo tarpu dauguma sutiktų pakeleivių išleidę liežuvius vargsta… Kol turistai apžiūrinėja naujas nematytas vietas, fotografuoja, budistai ir induistai meldžiasi, na o šios vietos šeimininkėmis besijaučiančios gudriosios beždžionės gyvena įprastinę dieną. Šaiposi ir stebina turistus, ieško kaip nugvelbus maisto, esu girdėjusi, kad žmonės raginami būti atsargūs ir pasaugoti savo daiktus… Mums neteko būti nuskriaustiems šių linksmų keturkojų. Šiuos laiptus įveikti tikrai verta, tai didžiulis, tiek budizmo, tiek induizmo šventyklų kompleksas, o ir visas Katmandu kaip ant delno.
Kitas neišvengiamas ir lankytinas objektas Katmandu, Durbar aikštė priešais senuosius karaliaus rūmus, pačiame senamiestyje. Tai taip pat šventyklų kompleksas. Čia sutiksi Sadhu (induistų šventas žmogus), daugybę balandžių…
Seto Machhendranath šventykla, viena svarbiausių vietinių gyventojų. Įsikūrusi kiek toliau nuo gatvės, tad nežinant kur ieškoti, kyla reali grėsmė tiesiog praeiti nepastebėjus jos…
Katmandu – kontrastų, kultūrų, nevaržomos laisvės ir pojūčių miestas. Kiekvienam kitoks, mylimas, neapkenčiamas, spalvingas, nusėtas dulkių, kvepiantis ir dvokiantis… Kad ir kokį jį kiekvienas iš Jūsų matėte, ar dar tik matysite, sutiksite su vienu teiginiu: nesvarbu, pamilai ar nekenti, Katmandu nei vienas nepalieka abejingas…
Teksto ir nuotraukų autorė: Monika Pociūtė. Daugiau jos ir Marcel kelionių įspūdžių rasi bloge https://medium.com/@monikapociute
Moniką galima sekti Instagram’e: https://www.instagram.com/monikapoc
[wpsgallery]
