Sakartvele (Gruzijoje) užteko vos dienos apsiprasti su važiavimo tvarka, keliuose vaikštinėjančiomis ir gulinėjančiomis karvėmis, kiaulėmis ir kitais gyvuliais, kuriuos tiesiog reikia apvažiuoti. Seni žiguliukai, volgos, nivos, zilai, kamazai čia vis dar pilnaverčiai eismo dalyviai. Nemažai kelių vis dar prastos būklės, tad nors atstumai nedideli, važiuoti užtrunka ilgai. Vis dar planuojantiems aplankyti šią gražią šalį – tolimesni mūsų įspūdžiai iš Sakartvelo ir keli patarimai bei rekomendacijos.
Kaip gera prisiminti dar prieš koroninę kelionę po Sakartvelą. Kai buvo galima keliauti laisvai ir nesirūpinti dėl testų, skiepų, keleivio anketų… Reikia tikėtis, kad į tą laisvę sugrįšime, bet kol kas planuojant kelionę į Sakartvelą, vertėtų pasitikrinti apribojimus Sakartvelo URM puslapyje arba Lietuvos URM puslapyje.
Apie pirmąją kelionės dieną Sakartvele, kurią praleidome kanjonuose netoli Kutaisi, jau pasakojau čia, o antrąjį rytą Kutaisyje išsiruošėme į kalnus. Į Mestia ar Ushguli vienai dienai važiuoti tikrai per toli (nors atstumas tik apie 200km, bet važiuoti užtruktų 5 val. į vieną pusę). Pajudėjome link Racha-Lechkhumi regiono. Pats važiavimas buvo geras nuotykis – daugiau nei pusę kelio kratėmės žvyrkeliu, palei stačius upės tarpeklio krantus. Bet užtat kokie vaizdai!
Mūsų tikslas buvo nueiti prie smailių Sairme uolų (Sairme Pillars), iki kurių taką rasti nebuvo lengva. Tuo metu apie šią vietą buvo vos keli atsiliepimai Google, žemėlapis irgi mažai padėjo. Ėjome taku, kuris buvo vos išmintas, vietomis pradingdavo, brovėmės per brūzgynus, tikrai kažkur ne ten pasukome. Galiausiai priėję uolas, galėjome pasigerėti vaizdais ir pasijuokti iš tokio nuotykio.
Dabar žiūrint į naujesnius atsiliepimus, atrodo, jau yra pėsčiųjų takas ir apžvalgos aikštelė su suoliukais. Tad pasiekti šią vietą daug lengviau ir, neabejoju, kad greit ji išpopuliarės tarp turistų. Dabar šį 5 km maršrutą iki apžvalgos aikštelės su žemėlapiu galima rasti All Trails programėlėje, nuoroda į maršrutą čia.
Grįžę prie automobilio, į Kutaisi parvykome kitu – ilgesniu, bet daug geresniu keliu. Vaizdai čia irgi buvo stulbinantys – sustojom keliose apžvalgos aikštelėse, ir prie buvusių tvirtovių griuvėsių pasidairyti į sniegu vis dar užklotas didžiųjų Kaukazo kalnų viršūnes.
Išvykę apie 10 val. ryto, į Kutaisi grįžome apie 17 val. – ir mūsų dienos pramogos dar toli gražu nesibaigė. Svečių namų, kur buvo apsistojęs draugas iš Lietuvos, šeimininkas padėjo susiorganizuoti paskutinės minutės raftingo kelionę. Trys jauni kartvelai – Alex, Valeri ir Tomi iš Rafting in Kutaisi, atvyko mūsų paimti pavakaryje, nuvežė apie valandą kelio nuo Kutaisio, aprengė kostiumais, apmokė ir tuomet pasileidome sraunia upe maždaug 15 km. Su sustojimu pasimaudyti, pašokinėti nuo uolų.
Pasiekus finišą, mūsų laukė naminės kartvelų vaišės – ‘bambalis’ vyno, duona su pupelėmis ir aišku, pomidorų-agurkų salotos.
Apsikeitėm nuoširdžiais tostais, pašnekejom apie Sakartvelą, Lietuvą, sužinojom daug apie jų šalies istoriją. Jei norėsite aktyvesnių pramogų atostogaudami Sakartvele, rekomenduojam kreiptis į juos.
Po tokių smagių nuotykių, atsisveikinome su Kutaisiu, išlydėjome kartu keliavusį bičiulį atgal namo, pasitikom draugų šeimyną iš Vokietijos, kurie prisijungė į tolimesnę kelionę po Borjomi, Vardzia, Gori, Kaukazo kalnus ir Tbilisi. Apie tai – kituose pasakojimuose iš šios kelionės.
Rekomendacijos:
Raftingas ir kitos pramogos Kutaisi regione: www.raftinginkutaisi.com
Viena geriausių draugių neseniai grįžo iš šios šalies. Džiaugėsi, jog viskas palyginus pigu, skanu, gražu. Tik oras nelepino. Tad sutarėme dar vasarą nukeliauti kartu.