Kelionė į Tailandą: chaotiškai žavus Bankokas

Mums, kaip ir kitiems, pradėjusiems keliones po Aziją nuo Tailando, pirmiausia reikėjo susipažinti su jo sostine Bankoku. Pirmosios dienos mieste, kur 10 milijonų gyventojų, kur viskas įdomu, kur net nereikia lankytinų vietų sąrašo, nes norisi tiesiog stebėti kitokį žmonių gyvenimą ir pratintis prie to, kas neįprasta.

Pirmiausia, ką prisimenu, pagalvojus apie tas dienas Bankoke – kvapas. Ne todėl, jis buvo geras ar blogas, o todėl, kad buvo kitoks. Net keista, kaip įmanoma įsiminti smulkias detales apie tai, kas nauja ir nepatirta, kas žavi, gąsdina ir jaudina. Būtent toks buvo Bankokas mums, pirmą kartą atvykusiems į Aziją – naujas ir šiek tiek gąsdintis.

Booking.com

7 val. ryto Tailande. Po 11 valandų lėktuve, nusileidžiame Bankoke. Didžiulė pasų kontrolės patikros patalpa pasitinka tvankuma. Vizas pasuose turime, susitvarkėme prieš išvykstant, Tailando konsulate Vilniuje, bet eilė  prie pasų ir vizos patikros netrumpa. Maždaug po valandos, praėję imigracijos kontrolę, susirenkam bagažą, išsikeičiame šiek tiek eurų į Tailando batus ir ieškome taksi (taksi nuo oro uosto mums kainavo šiek tiek virš 300 batų).

Taip prasideda mūsų klajonės visiškai nepažįstamame krašte. Po valandos pasiekiame svečių namus Bankoko centre. Nors kur tas Bankoko centras, netgi dabar negalėčiau pasakyti. Apsigyvenome Once in Bangkok Guesthouse, nuo kurių pėsčiomis buvo galima nueiti iki Khao San Road, upės ir kelių lankytinų vietų.

Buvo dar gana ankstus rytas, į svečių namus įleido daug anksčiau, ir būtume galėję nors šiek tiek pamiegoti. Tačiau jaudulys, kad esame kitame pasaulio krašte ir reikia tiek daug naujo pamatyti, neleido užmerkti akių. Jei nesimiega, tai neverta stengtis, ne pamiegoti atvykome – einam į gatves!

Nuo pirmųjų žingsnių Bankoke reikia priprasti prie daugybės dalykų. Pirmiausia, matyti gyvenimą gatvėje, kur viskas, kas Vakarų šalyse yra už uždarų durų, čia daroma kiekvienam prieš akis. Žmonės gatvėse gamina, valgo, skalbia, miega…  Čia pradėjome pratintis, kad daug kur reikia palikti batus už durų, einant į viešbutį ar netgi restoraną.  Čia pirmą kartą stebėjomės laidų raizgalynėmis virš namų stogų, į maišelius pilamais gėrimais ir sriubomis, bei dar daugybe iki tol neįsivaizduotų kasdienybės detalių.

Vaikštom palei Bankoko kanalus, stebim bankokiečių gyvenimą. Čia vargas ir purvas akis bado, nesuprantame, ar čia jų namai, ar kokia maitinimo įstaiga. Gatvės maistas dar nevilioja, atrodo, kaip gali valgyti tai, nuo ko ką tik buvo nugintas spiečius musių? Grįžus į pagrindines gatves šiek tiek geriau, bet čia eismas chaotiškas, daug garsų, kas vėl veja į šonines gatveles. Tačiau vėliau, pamačius Vietnamo didmiesčius, Bankokas atrodys lyg ramybės oazė…

Įdomi vieta Bankoke, į kurią atklydom eidami palei tuos kanalus, buvo Auksinis kalnas (Golden Mount), ant kurio yra šventykla Wat Saket. Į kalno viršų galima pakilti įveikus virš 300 laiptelių,  o bekylant laipteliais norisi pristoti paskambinti varpais, ar nusifotografuoti tarp kabančių lianų. Nors gal norisi sustoti pailsėti, Bankoke pirmąją dieną taip tvanku, kad net nedidelis fizinis aktyvumas pareikalauja daugiau prakaito.

Tačiau lipti tais laipteliais tikrai verta – nuo viršaus matyti puikūs didžiulio miesto vaizdai: šventyklos, daugiabučiai, lūšnelės ir dangoraižiai, laikantys horizontą. Šventyklų lankymas nei Bankoke, nei visame Tailande mums nebuvo prioritetas, bet ši vieta dėmesio verta vien dėl to, kad yra aukštai. Be to, įėjimas nemokamas.

Pirmąją dieną Bankoke užkibome ant tuk tuk suktybės. Nors buvome skaitę ir girdėję apie tokius kabliukus turistams, bet kažkodėl pasidavėme. Kai užkalbino tuk tukų menedžeris, sustojome – sako, už 40 batų (1 €) mus pavežios po Bankoko lankytinas vietas. Nors tokia kaina buvo įtartina, bet jautėmės kiek pavargę po ilgo skrydžio, vaikštinėjimų ir karščių, tai sutikome. Gi žemėlapyje nubraižė maršrutą, kur jo vairuotojas mus turėtų vežti, kaina sutarta, kas gali būti blogai?

Įsėdę į Bankoko transporto simbolį tuk tuk’ą, pirmiausia nuvykstame prie gulinčios Budos skulptūros (Reclining Buddha), bet tai ne ta pagrindinė, kurią galima rasti Wat Pho šventykloje. Greitai apžiūrim, grižtam pas vairuotoją. Tada mus nuveža į neva miesto turizmo centrą, o ten tik eilinė agentūra, bandanti parduoti turus. Kadangi mes susiplanavę savo kelionę savarankiškai, tai jokie turai mums netinka, o traukinių bilietų į Kanchanaburi jie nepardavinėja. Mums išėjus, vairuotojas pradeda vardinti, kad dar nuveš į kelias parduotuves, nes už tai gauna talonus kurui. Mes sakom, ne, vežk ten, kur susitarėme, pagal žemėlapį, jis irgi sako ne, ir galiausiai liepia mums lipti lauk. Tai ir išlipam, juokdamiesi, kad taip naiviai bandėm tikėti, jog kainos čia išties tokios mažos.

Vėliau keliose vietose klausėme, už kiek tuk tuk nuvežtu tiesiai iš taško A į B, bet už poros km kelionę jie norėdavo brangiau, nei taksi ar Uber  – nevykstant į parduotuves, prašomos kainos 150-200 batų (4-5 €). Draugas, buvęs Tailande prieš daugiau kaip ketverius metus, galėjo palyginti. Tuo metu su tuk tukais dar buvo ne per brangu važinėti, o dabar jie labiau verčiasi bandydami gauti talonus iš rėmėjų už atvežtus į parduotuves turistus.

Po trumpo nemokamo pasivažinėjimo tuk tuku, pėsčiomis pasiekėme didžiulę stovinčios Budos skulptūrą – šventyklą Wat Intharawihan. Čia pirmąsyk pamatėme įdomias aukas (wai phra) Budai – ne tik gėles, smilkalus ir žvakes, bet Fantos ar Coca Colos buteliukus su šiaudeliais, vaisius, pinigus… Šios aukos buvo sudėtos šalia 32 metrų ūgio Budos pėdų. Šią vietą galima rasti netoli Chao Phraya upės tilto, pavadinto Rama VIII. Įėjimas nemokamas.

Tą dieną Bankoke vaizdai taip ir mainėsi – nuo auksu spindinčių šventyklų, iki paprastų žmonių kasdienybės. Skyrėsi ir kvapai – nuo gatvių tvaiko iki saldžių smilkalų kvapo. Ryškias spalvas kai kur slopino juodi ir balti gedulo dėl karaliaus mirties audeklai, apjuosę valstybinių įstaigų pastatus.

Daugiau apie kelionę Tailande: Pirmieji žingsniai Azijoje: Tailandas per tris savaites>>

Kitą dieną su Azijoje ilgiau keliaujančiais draugais išbandėme Bankoko vandens transportą. Iš pradžių vandens keliai atrodė šiek tiek klaidūs, porą kartų persikėlėme pirmyn-atgal iš vienos upės pusės į kitą. Pirma nesupratome, kad tai tik keltas, keliantis į kitą upės pusę, o ne upės taksi, o antrą kartą reikėjo grįžti į tą pačią pusę, nes upės taksi stotelė arčiau buvo toje pusėje, iš kurios atplaukėme.

Suprantamai Bankoko vandens taksi valtelių sistema pagal vėliavas sudėliota šiame puslapyje>>, jei norėtumėte pasiruošti prieš vykdami. Bet visai įdomu vietoje pabandyti perprasti, kur kurie laiveliai stoja. Patarimas būtų tik toks, kad mėlynos vėliavomis pažymėti laivai yra turistiniai ir kainuoja daug brangiau, nei vietiniai, pažymėti oranžinėmis, geltonomis ir žaliomis vėliavomis. Be jų plačioje Chao Phraya upėje plaukioja keltai, didesni turų laivai, ilgauodegės valtys (long tail boats).

Užtektinai paplaukioję ir pamatę Bankoką iš kitos perspektyvos, grįždami iš dangoraižių rajono, išlipome prie Wat Arun šventyklos, vienos iš populiariausių Bankoke. Tuo metu jos žymusis bokštas buvo apsuptas pastolių, tai vaizdai ne tokie, kaip iš turistinių atviručių.

Kitoje upės pusėje, beveik priešais Wat Arun yra Wat Pho, viena iš seniausių ir didžiausių budistų šventyklų Bankoke. Visų šventyklų per porą dienų Bankoke aplankyti tikrai nepavyks, turbūt reikėtų išsirinkti įdomiausias. Čia išvardinta 10 šventyklų Bankoke, kurias pamatyti, sako, būtina -bet spręsti patiems 🙂

Po pasiplaukiojimo laiveliais, Wat Arun ir pietų prie Karališkųjų rūmų (Grand Palace), pėsčiomis patraukėme per kelis rajonus ir China Town iki metro stotelės. Nuo ten ketinome metro vykti į Lumpini parką. Beeinant, pusiaukelėje užklupo stipri liūtis, šiek tiek pastovėję po stogeliu, nusipirkom lietpalčius ir įsmukom į gatvės turgų beveik po stogu.

Įėjus į turgų atrodė, kad jis niekad nesibaigs. Tai Sampeng Lane Market Bankoko kinų kvartale, turbūt kelių kilometrų ilgio turgus – lyg iš interneto į realybę nužengęs Ali Express. Čia gali rasti visko, ko ieškai (arba kaip tik prisipirkti to, ko neieškai). Tiesa, dauguma daiktų čia neparduodami po vieną, bet po penkis, šešis ar daugiau vienetų.

Galiausiai, pasiekę Hua Lamphong metro stotį, už trijų stotelių išlipame Lumpini stotyje. Vos pakilę į gatvės lygį suprantame, kad Lumpini parkas ir jį supantis rajonas – visai kitoks Bankokas, nei aplinkui mūsų svečių namus.

Parką supa dangoraižiai, judrios gatvės, SkyTrain bėgiai, pakilę virš žemės keliolika metrų. Pats parkas tvarkingas, žmonės bėgioja ratus, šoka, užsiima joga, sportuoja lauko treniruoklių aikštelėje. Parko ežere vandens dviračiais-gulbėmis plaukioja porelės, žaidimų aikštelėse spygauja vaikais. Tokia žalia miesto oazė, apsupta dangoraižių.

Sutemus dauguma Bankoko svečių, ypač jaunimas, aplanko Khao San Road gatvę, kuri vadinama backpakerių pasaulio centru Bankoke. Čia yra visko, ko reikia atostogaujantiems vakare: barų, muzikos, maisto, pramogų. Ir turgelis šalia, jei sugalvotum nusipirkti Khao San Road uniformą – maikutę su Chiang alaus ženklu ar dramblio galva.

Ši gatvė garsėja ir maisto pasirinkimu, ypač – mums neįprastais delikatesais: skrudintais skorpionais, tarantulais, tarakonais, kirmėlėmis, žiogais ir dar bala žino kokiais gyviais, kuriuos, sumokėję kelias dešimtis batų ragauja turistai. Sakot, neimtumėt tokių į burną, net jei jums sumokėtų? O gal Bankokas gera vieta išmėginti ką nors neįprasto, tuo susiviliojo Dalius ir Edgaras – kur geriau tai padaryti, jei ne Khao San Road? Pasiderėję už du skorpionus sumokėjo 80 batų (2 €), o už visą rinkinį pabaisų lėkštėje – 100 batų (2,5 €). Kaip šis degustacijos procesas atrodė, galite pamatyti čia:

Po Bankoką, kuris iš pirmo žvilgsnio pasirodė chaotiškas, dvi dienas pasiblaškėme taip pat chaotiškai – be jokio plano, be vietų, kurias būtina ir privalu pamatyti. Bet kaip pirmai pažinčiai, to didžiulio miesto mums užteko, ir visai patenkinti pažintimi, ryte judėjome link Thonburi traukinių stoties, iš kur senu traukiniu patraukėme į Kanchanaburi regioną. Apie tai, ką įdomaus ten pamatėme, pasakojam šiame straipsnyje>>.