Pirmosios kelionės į Kornvalį, kur gražiausi Anglijos paplūdimiai, mums neužteko. Dar vienas vasaros savaitgalis Kornvalyje buvo įsimintinas – su galybe užburiančių vaizdų ir dainomis prie laužo.
Po pirmosios kelionės į Kornvalį, prisižadėjom sau, kad ten dar grįšim. Ir sugrįžom gana greitai – nepilnai po dviejų mėnesių. Kornvalį, kur vienos gražiausių Anglijos vietų, norėjo aplankyti draugai iš užsienio – jiems buvo įdomu, ką gražaus turi Anglija už Londono ribų.
Kelionė iš Londono vėl buvo ilga, kaip ir praėjusį kartą, su nakvyne pas draugus Bridgwateryje, o ryte iš ten – į Kornvalį. Šį kartą iki pat apačios, piečiausio Anglijos krašto nesibastėm, – Land’s Endą matėm jau praėjusį kartą.
Šį kartą pirmoji stotelė buvo Tintagel miestelis ir pilis, tiksliau, jos griuvėsiai. Tintagelis labai žavus miestelis. Eidami link pilies, praėjome kelias mažas vietinių amatininkų parduotuves, daug kioskelių, kuriuose kepa tokius sluoksniuotos tešlos pyragaičius su įdarais, vadinamus Cornish Pasties, kažkas panašaus, ką kepa Greggs ar Piercy Ingle kepykėlių tinklai. Tai visas miestelis ir kvepia tais kepiniais.
Dar praėjom labai seną paštą, kuriame įrengtas muziejus ir galerija, ir taip užsižiopsoję nepastebėjom posūkio į pilį. Vėliau, atsipeikėję, pamatėm nuorodą Camelot Castle ir ėjom palei ją. Be reikalo – priėjom viešbutį, ant visai kitos uolos, negu Tintagelio pilis. Tai teko apsisukti ir žygiuoti atgal, prie tikrosios pilies – posūkis į keliuką, vedantį prie šios pilies buvo iškart už to senojo pašto…
Keliuku nusileidę žemyn, vėl turėjom kilti aukštyn prie pilies griuvėsių. Tintagelis labiausiai žymus šia pilimi ir legenda apie karalių Artūrą. Pasak legendos, Artūras gimė šioje vietoje, bet vėliau buvo pagrobtas ir nežinojo apie karališką kilmę. Galų gale, ištraukęs burtininko Merlino užburtą kardą, tapo karaliumi, ir įkūrė Apskritojo stalo riterių ordiną. Tai ne vienintelė Anglijos vieta, susijusi su karaliaus Artūro legenda. Jau rašėm apie Vinčesterį, kuriame saugomas Apskritasis stalas ir Glastonberį, kuriame neva palaidotas legendinis karalius.
Palaipiojom uolomis aplink pilies griuvėsius, pasigrožėjom stačius uolėtus krantus skalaujančiu Atlanto vandenynu ir nusileidom žemyn, į pakrantę.
Pakrantėje, tiesiai po uola, ant kurios stovi Tintagelio pilis, yra Merlino urvas, kurį perėjęs išlįsi kitoje uolos pusėje. Urve yra vandens, tačiau įmanoma eiti akmenimis arba palei urvo sienas. Visą kelią įveikė tik mūsų kompanijos vaikinai, merginoms pabaigoje eiti jau buvo per sunku.
Grįžti į miestelį nuo paplūdimio reikia lipant į statų kalną. Mes patingėjom, tai sėdom į Landroverius, kurie vežioja turistus iš tos vietos iki miestelio ir atgal, jei gerai pamenu, už 2 svarų mokestį. Susodino mus visus kaip kokiam safaryje ir pargabeno į kalną.
Grįždami į stovėjimo aikštelę pasičiupom tų kornvalietiškų pyragaičių, su sūrio ir svogūnų, bei su steiko įdarais. Vieniems patiko, kitiems ne – skonio reikalas.
Kita stotelė mūsų maršrute buvo Bedruthan paplūdimys. Šita vieta prilygsta mūsų praėjusį kartą labai išgirtam Porthcurno paplūdimiui, kuris buvo pietiniame Kornvalio krante. Jei lankysitės Kornvalio šiaurėje, jokiu būdu nepraleiskit Bedruthan paplūdimio!
Visų pirma, jau vien nusigauti iki paplūdimio įdomu. Iš stovėjimo aikštelės nesimato nieko – tik jūra. Kiek toliau paėjus atsiveria kvapą gniaužianti panorama – platus Atlanto vandenyno krantas, gelsvas smėlis ir didžiulės uolos paplūdimyje. Nusileisti į paplūdimį labai stačiais laiptukais galima tik atoslūgio metu. Vandeniui sugrįžus, visas paplūdimys būna apsemtas. Galite iš anksto pasidomėti potvynių ir atoslūgių laikais, arba tiesiog pasikliauti sėkme, kaip darėme mes.
Nusileidus žemyn, mums iškart už akių užkliuvo įdomus reginys – prie uolų prisiklijavusios midijos. Buvom matę vieną kitą kriauklę, prilipusią prie akmens, bet ne tiek. Čia jų buvo būriai, ant kiekvienos uolos.
Vaikštinėjom paplūdimyje, tyrinėdami tas midijas, laipiodami ant uolų, žaisdami su draugišku airių aviganiu, pribėgusiu su kamuoliuku, kol kitas paplūdimio lankytojas priėjęs įspėjo – paskubėkit, vanduo pareina! Tada buvo šiek tiek strioko, vanduo artėjo greitai, teko jau ir per vieną balą perbristi.
Jau buvo pavakarys, kai nusprendėm trumpam užsukti į Newquay. Šiame mieste jau lankėmės praėjusį kartą, ir apie jį daugiau parašėm čia>>. Šį kartą miestas atrodė kitoks – buvo neapsiniaukę, saulėta, tad pakrantę ir žymųjį namą jūroje išvydome kitokioje šviesoje.
Galiausiai pasukom savo kempingo link. Šį kartą apsistojome rytiniame Kornvalyje, Court Farm kempinge. Jis buvo neblogas, tvarkingas, su visais patogumais, tik tuo metu jau buvo daug žmonių, tai privatumo mažai. Nepalyginsi su kitu Kornvalio kempingu, Chy Carne Holiday Park, kuriame buvome praėjusį kartą – ten daug daugiau erdvės. Dėl to privatumo trūkumo ir dainos prie laužo turėjo būti tylios – du dainingi žmonės iš mūsų kompanijos negalėjo garsiau pademontruoti savo balsų 🙂
Kitą rytą keliavom į Roseland pusiasalį, į St. Anthony’s Head, kur stovi granitinis St. Anthony’s švyturys. Tai gera vieta pasižvalgyti į Carrick vandens kelią, netoliese esantį St. Mewes miestelį ir Falmouth miesto pakrantes.
Turint daugiau laiko toje vietoje, galima paplaukioti keltais, jungiančiais miestelius abiejuose krantuose. Daugiau informacijos apie turizmą šiame regione galima rasti čia>>.
Paskutinė mūsų stotelė Kornvalyje tą savaitgalį, prieš pajudant namų link, buvo Charlestown. Tai nedidelis žvejų kaimelis šalia St. Austell miesto, su istoriniu uostu ir muziejumi, kuriame sukaupta daug informacijos apie netoli Kornvalio krantų sudužusius laivus.
Pasėdėję kaimelio centre ir pasišildę vidurdienio saulėje, nusprendėm sukti – laukė daugiau kaip 5 valandos kelio, su sustojimu Somersete prie Čederio tarpeklio, apie kurį jau rašėm čia>>.
[wpsgallery]
