Pirmieji žingsniai Azijoje: Tailandas per tris savaites

Pagaliau paragavome Azijos. Savo pažintį su šiuo kraštu pradėjome nuo labai svetingos šalies – Tailando. Čia keliauti lengva ir patogu, daug komfortiškiau, negu tikėjomės prieš išvažiuodami. Pasibastę šalyje kiek ilgiau kaip tris savaites, dalijamės maršrutu, pirmaisiais įspūdžiais ir vaizdais iš kelionės po Tailandą, kurie, tikimės, padės jums susiplanuoti savo kelionę į šią šalį.

Vakar Bankoko Don Mueang oro uoste stovėjome registracijos eilėje į Vietnamą. Kiekvienas keleivis su šešiais septyniais lagaminais, ir dėžėmis, prikrautomis prekių iš Tailando. Mes iš Tailando išvykstam su tom pačiom kuprinėm, su kuriom atvykom iš Lietuvos prieš 25 dienas, bet išsivežam tai, kas netelpa į jokį bagažą – be galo daug gerų prisiminimų.

Tailando žmonių šypsenos ir paslaugumas mus pasitiko pirmąją dieną, lydėjo per visą kelionę ir išliks kaip viena iš išskirtinių patirčių keliaujant šioje šalyje. Per šią kelionę ir patys daugiau šypsojomės, o pamojuoti kiekvienam sutiktam tajų vaikui tapo kasdienybė. Nemeluosiu, buvo pora dienų, kai jautėmės prastai, pasimetę svetimame krašte, bet tą jausmą buvo išprovokavęs keistas vienadienis virusas.

Pirmasis mūsų žvilgsnis į Tailandą – šalies sostinė Bankokas. Miestas chaotiškas, mane sužavėjo greičiau nei Dalių. Jam dideli miestai apskritai nėra mėgstamiausia vieta, bet dabar, prisiminęs Bankoką, sako, kad visgi tai vertas dėmesio miestas.

Pagal turisto žemėlapį Bankoke nelakstėm, nors mieste turėjom dvi dienas, bet įdomiau buvo žvalgytis į kasdienius darbus dirbančius miesto gyventojus, užuosti naujus kvapus, ragauti naujų skonių, matyti spalvas, dabar šiek tiek slopinamas juodai balto gedulo dėl karaliaus mirties, ir kontrastų, kad ir dangoraižius šalia lūšnelių. Bankoke susitikom Azijoje ilgiau keliaujančius draugus, kurie pagelbėjo pirmomis dienomis apsiprasti napažįstamame krašte.

Susipažinti su nauja kultūra puikiai padeda maistas. Maistas Tailande mums patiko nuo pirmojo kąsnio. Pirmasis mano patiekalas buvo Pad Thai – ryžių makaronai su daržovėmis ir vištiena (jų būna su krevetėmis, jautiena, kiauliena ir t.t.), Dalius tą kartą pasirinko ryžius su krevetėmis (Shrimp Fried Rice). Kasdien mėgavomės vaisių kokteiliais (arbūzų, mangų, ananasų, bananų – mėgstamiausi), šalta ir karšta kava, tik labai sunku tajus įtikinti, kad paruoštų gėrimą be cukraus sirupo ar kondensuoto pieno.

Iš Tailando virtuvės patiekalų labiausiai patiko jų kariai (Red Curry, Green Curry, Panang Curry), krevetės/vištiena su anakardžiais (shrimp/chicken with cashew nuts), papajos salotos (papaya salad), ant grotelių kepta žuvis, vištiena, kiauliena, įvairios daržovės austrių padaže (vegetables/kale/asparagus/brocolli in oyster sauce), įvairiai kepti ryžiai (Fried Rice). Tom Yum ir Coconut sriubos labai nesužavėjo, man buvo per aštrios, bet paragauti reikėtų. Iš gatvės maisto favoritai buvo blyneliai su įdarais (Rotee), mano mėgstamiausi su bananais ir riešutų sviestu.

Kadangi tajų virtuvėje skirtumo tarp pusryčių, pietų ir vakarienės nėra, tai mes pusryčius dažniau eidavom valgyti ten, kur kepa kiaušinius, omletą, blynus. O maždaug po pusantros savaitės kelionės, kai buvom apsirgę, pajutom, kad labai norim europietiškų/amerikietiškų patiekalų. Laimė, tuo metu buvom Chiang Mai, kur restoranų pasirinkimas milžiniškas. Suradom kelias mėgstamas vietas ten, kurias galėsim rekomenduoti.

Beje, Tailande, kai laiko pusryčiams į kavinę nėra, gelbėja parduotuvių tinklo 7/11 karšti sumuštiniai (apie 25 batus) ir bandelės su ananasų įdaru po 20 batų 😊

Maisto gatvėse, turguose ir tokiuose pusiau lauke, pusiau svetainėje įrengtose virtuvėse irgi neatsisakėme. Viskas ten gerai, savo patiekalus jie moka ruošti ir jie kainuoja du tris kartus pigiau nei restorane. Tačiau tikrai ne visur maistas atrodė viliojamai, tai dažniausiai ir renkiesi pagal išvaizdą, kvapą ir tai, ar kiti žmonės valgo.

Beje, turguose, kur daug žmonių, maistas gali būti šviežesnis nei restoranuose, kur klientų mažiau. Kaip mums pasakojo šveicaras, netoli Puketo oro uosto turintis itališką restoraną, tajai maisto neišmeta, viskas yra suvartojama. Net jei šiek tiek pasenę, ar šildoma nebe pirmą kartą… Jų skrandžiai prie to pripratę, o mums, ką tik atvykusiems, gali būti bėdų, įspėjo jis.

Jei ne gatvės maistas ir ne turgus, tai renkantis restoraną mums labiausiai pagelbėdavo atsiliepimai arba rekomendacijos. Dažniausiai pasitikėdavom Trip Advisor komentarais, ypač kai daug pasiūlos vienoje vietoje, tai būdavo išsigelbėjimas.

Bankoke, Khao San Road, vyrai išmėgino ir šlykštokus užkandžius: skorpionus, žiogus, kirmėles, tarakonus ir dar visokius gyvius. Sakė prie alaus tiktų 🙂

Apie maistą šiam kartui užteks, judam toliau – trečią dieną iš Bankoko Thonburi traukinių stoties senu traukiniu dundėjom į Kanchanaburi miestą, kuris žymus per Kwai upę nutiestu Mirties geležinkelio tiltu (Death Railway Bridge).

Paplaukioję Kwai upe, pirmąsyk išsinuomojom motorolerį, apvažinėjom apylinkes ir atradom įdomią šventyklą, į kurią turistai retai užsuka. Kitą dieną laukė Erawan krioklių nacionalinis parkas, nuostabi vieta, viena iš labiausiai patikusių gamtos vietų Tailande.

Po dviejų dienų iš Kanchanaburi viešuoju autobusu važiavom į Ayutthaya, senąją šalies sostinę, su persėdimu Suphan Buri miestelyje. Keliauti viešuoju transportu Tailande lengva, atėjus į stotį, blaškytis netenka – vos pasakius, kur nori važiuoti, tuoj atsiranda, kas paaiškina, jei kalbėti angliškai nemoka, parodo ar net už rankos nuveda. Atskirame straipsnyje papasakosiu plačiau apie viešąjį transportą ir motorolerių nuomą Tailande, o Dalius turbūt pasidalins įspūdžiais apie vairavimą Tailande.

Ayutthaya mieste apžiūrėjom senąsias šventyklas ir ilgiau neužsibuvom, kitą dieną traukiniu išvažiavom į Pak Chong, miestą, kuris patogiausias, atvykstant viešuoju transportu į Khao Yai nacionalinį parką.

Šioje vietoje apsistojom  per ilgai, tris naktis, o neskubėjom todėl, kad norėjom daugiau laiko su draugais praleisti, nes mums po to reikėjo į šiaurę, o jiems į Bankoką, tai ši vieta buvo patogi ir mums, ir jiems.

Khao Yai parkas didelio įspūdžio nepadarė, lyginant su kaina – užsieniečiams 400 batų už įėjimą. Pamatėm džiungles, laisvai gyvenančią dramblių šeimynėlę, daug beždžionių, gyvatę. Norint patyrinėti daugiau, reikėtų gido, vieni nedrįsom lįsti tolyn į džiungles, apsiribojom žemėlapyje pažymėtais žygiais. Kitą dieną, netoli Pak Chong, atradom porą įdomių vietų – užlipom virš 600 laiptelių prie didžiulės Budos, aplankėm Tailando vynuogynus ir mažus kaimelius, kur vietiniams mes buvom tikra pramoga.

Iš Pak Chong keliavom atgal į Ayutthaya, kur atsisveikinom su draugais – jie važiavo toliau į Bankoką, o mes išlipimome laukti naktinio traukinio į Chiang Mai. Naktinis traukinys mums buvo gera alternatyva skrydžiui – nereikėjo grįžti į Bankoką, vykti į oro uostą, tiesiog išmiegoję traukinyje, ryte jau buvom Chiang Mai.

Chiang Mai pirmasis įspūdis – daugybė užsieniečių, barų, restoranų ir turų parduotuvių. Ir tarakonai, gatves užvaldantys, kai nusileidžia saulė. Chiang Mai dvi dienas sirgom, tai dėl to subjektyviai šia miestas nepaliko geriausių prisiminimų. Aplankėm ir pamatėm mažiau, nei būtume nuveikę sveiki. Pavaikštinėjom miesto gatvėmis, apžiūrėjom parką, kelias šventyklas, motoroleriu nuvažiavom iki Doi Suthep kalno ir šventyklos, gavom pirmąją ir vienintelę baudą Tailande (400 batų už vairavimą be teisių).

Viena diena Tailando šiaurėje buvo išskirtinė: apsilankėm dramblių prieglaudoje. Pusdienis su drambliais, išgelbėtais iš jojimo stovyklų, sujaudino labiau, nei tikėjomės. Buvo taip miela pamatyti ir išgirsti, kaip jų gyvenimo sąlygos dabar, kai jų šeimininkai išnuomoja juos prieglaudai, o ne jodinėjimo stovyklai.

Vėliau, važiuodami motoroleriu Pukete, matėm kelias dramblių kankinimo vietas (kitaip to nepavadinsi), kur jie pririšti metro ilgio grandinėmis, su siaubingais sostais ant nugarų, perrišti per pilvą, per pauodegę… Matant tokius vaizdus, ir liūdna, ir pikta pasidaro…

Iš Chiang Mai autobusu vykom į Chiang Rai, antrą žymų Šiaurinio Tailando miestą. Čia apžiūrėjom įspūdingą šventyklą, tikrą meno šedevrą. Tai Baltoji šventykla, Wat Rong Khun, tajų menininko Chalermchai Kositpipat darbas. Iš tolo vientisai balti pastatai turi tiek daug smulkių detalių ir įdomių, kurios, atrodytų, visai nederėtų budistų šventykloje. Apie Baltają šventyklą ir kitus Kositpipat darbus būtinai papasakosim atskirame straipsnyje, jei būsite šiaurėje, rekomenduoju nepraleisti.

Iš Chiang Rai skridom į Puketo salą, kur prasidėjo atostogos pajūryje. Šiemet lietaus sezonas užsitęsė, bet mums atvykus, Pukete ir Krabi regione, oras jau gerėjo. Šiek tiek lietaus ir apniukusio dangaus buvo pirmąją dieną, o po to kasdien džiaugėmės saule.

Pietų Tailande turėjom 10 dienų, bet lakstyti per daug salų nenorėjom. Pabuvę porą dienų Pukete, ilgiau apsistoti nusprendėm Krabi Ao Nang kurorte. Krabi mums baisiai patiko. Pirmomis dienomis motoroleriu apvažinėjom apylinkėse esančius Klong Mueng, Tub Kaek paplūdimius, pravingiavom romantiškuoju keliu, kajakinom Ao Thalane tarpeklyje, užlipom į Tab Kak-Hang Nak kalną.

Vieną dieną skyrėm turui su lietuviais: lipom 1237 laiptelius į Tiger Cave Temple kalną, po to išbandėm Emerald Pool ir karštųjų versmių krioklį. Kitą dieną su naujais draugais tyrinėjom Railay Beach, po to poilsiavom ir snorkelinom Hong saloje, o mūsų atostogas Krabyje vainikavo Poda sala.

Daug ko Tailando pietuose dar nepamatėm, žinom, kad norėsis grįžti, aplankyti kitas salas, bet gera įžanga jau padaryta. Čia tik pirmi įspūdžiai, tiek daug dar norisi papasakoti ir būtinai tai padarysim, su daugiau informacijos apie kiekvieną vietą, tikimės, padės jums planuojant savo atostogas šioje besišypsančių žmonių šalyje 🙂