Daugeliui kelionės į Turkiją – tai saulė, nuostabūs paplūdimiai, žydra jūra, geras maistas, medumi varvantys saldumynai. Turtingą kultūrą ir savitas tradicijas turinti šalis dažniausiai lieka už viešbučio sienos, o apie turkų gyvenimo būdą sprendžiama iš suvenyrų pardavėjų elgesio. Tačiau jei lankydamiesi Turkijoje susipažinote su vietiniais gyventojais, gali būti, kad jie jus pakvies pasisvečiuoti savo namuose.
Svetingumas turkų kultūroje labai svarbus. Draugai, giminės, kaimynai dažnai vieni pas kitus lankosi, o ir pakviesti žmogų, su kuriuo ką tik susipažino, turkui yra natūralu. Kvietimas į svečius neretai lydimas daugybės įmantrių žodžių, vardijant priežastis, dėl ko turėtumėte pasisvečiuoti. Neišsigąskite, kvietime neslypi jokia klasta – iš svečių nesitikima dovanų, tik malonaus bendravimo.
Toks vizitas gali būti nepaprastai įdomus. Juk labai smalsu iš arčiau pamatyti, kaip gyvena turkų šeima, kaip atrodo jų namai. Jei tektų atsisakyti kvietimo, būkite ypatingai taktiški. Įtikinimas ir neįžeidžiantis atsisakymas pasisvečiuoti – pasiteisinimas užimtumu ir laiko stoka. Turkai tokius argumentus vertina ir supranta, tuo labiau, kad net ir neilgas vizitas paprastai trunka ne mažiau dviejų valandų.
Kaip elgtis svečiuojantis turkų šeimoje, kad nepapultumėte į nepatogią situaciją, o vizitas būtų abipusiai malonus? Atvykus į svečius, šeimininkai gali pasitikti svečius žodžiais: „Hos geldin(inz)”- „sveiki atvykę“. Svečiai į tai atsako „Hos bulduk” – „mes jaučiamės laukiami“.
Turkų kultūroje ypatingą reikšmę turi pasibučiavimas. Švenčių metu priimta bučiuoti rankas vyresniems šeimos nariams. Tai daroma su didžiule pagarba. Savo ruožtu vyresnieji šeimos nariai jaunesniesiems dovanoja mažas dovanėles – saldumynus ar smulkius pinigus. Seniau buvo dovanojami auksiniai pinigai, tačiau laikui bėgant šis paprotys buvo supaprastintas.
Ne tik švenčių metu Turkijoje pagarba vyresniesiems arba užimantiems aukštesnę padėtį išreiškiama pabučiuojant jiems ranką, ar paliečiant ja savo kaktą. Tie, kuriems ranka bučiuojama, labai vertina tokį pagarbos išreiškimo ženklą, o neretai ir laukia jo. Pavyzdžiui baigiantis mokslo metams, mokytojai laukia, kad atsidėkodami už suteiktas žinias, moksleiviai pabučiuotų jiems rankas. Jei turkas vedė užsienietę, porai lankantis pas jaunavedžio gimines, tikimasi, kad ji pabučiuos rankas vyriausiesiems šeimos nariams. Ar turėtumėte kam nors bučiuoti ranką, jei esate pakviestas į svečius? Šito iš jūsų nesitikima, tačiau nesutrikite, matydami kitus taip darant.
Įžengiant į turkų namus, priimta nusiauti. Tai senovinis paprotys, kurio beveik visi turkai laikosi iki šių dienų. Išimčių pasitaiko didmiesčiuose – jei šeimininkai patys dažnai vyksta į keliones, pažįsta kitas kultūras ir laikosi vakarietiško gyvenimo būdo. Tačiau jei lankysitės mažuose miesteliuose ar kaimuose gyvenančių turkų namuose, nusiauti įeinant yra būtina. Turkės šeimininkės varžyte varžosi, kurios namuose švariau, todėl niekam neleidžia viduje vaikščioti su tais batais, su kuriais vaikščiojo lauke. Turkai namuose avi šlepetėmis. Dažniausiai namuose būna viena kita šlepečių pora, skirta svečiams. Tačiau jei jums nepatinka autis kito žmogaus avėtomis šlepetėmis, eidami į svečius, nusineškite savąsias – toks poelgis turkų akimis visiškai įprastas.
Turkų namuose aiškiai atskirta erdvė, skirta svečiams. Be kvietimo landžioti po kitą namo dalį, žvalgytis po kitus kambarius, prašyti parodyti patalpas, kurios uždarytos, netinka.
Kai kuriose konservatyvesnių požiūrių šeimose jaunesniems šeimos nariams neleidžiama rūkyti vyresniųjų akivaizdos. Netinka taipogi matant vyresniesiems sėdėti koją užmetus ant kojos ar šiaip sukryžiavus – tai laikoma nepagarbos ženklu.
Svečiuodamiesi Turkijoje, nusiteikite, kad valgymas šioje šalyje yra labai svarbus, turintis savas taisykles ir ritualus. Čia svečias būtinai sodinamas už stalo, nukrauto daugybe patiekalų. Miestuose dažnai rasite europiečiams įprastus stalus, kėdes. Tuo tarpu kaimuose ar mažesniuose miesteliuose dažniausiai svečiai kviečiami susėsti ant grindų, nutiestų kilimais ir pagalvėlėmis. Kojos gali būti pakišamos po stalu. Vienaip ar kitaip, atkreipkite dėmesį, kad jūsų padai nebūtų nukreipti į kitą žmogų – taip Turkijoje nepritinka ir laikoma įžeidimu. Valgis atnešamas ant padėklo ir padedamas ant nedidelio stalelio arba tiesiog ant grindų. Svečiai valgį ima rankomis arba bendru šaukštu ir įsideda į savo lėkštes. Tradiciškai svečiams siūloma tai, kas geriausia.
Maistą nuo bendro padėklo galima imti tik dešine ranka. Nors musulmoniškose šalyse galioja draudimas gerti alkoholinius gėrimus, Turkijoje neretai svečiai vaišinami rakija (anyžine degtine), vynu ar alumi. Tokiu atveju kartu atnešami „meze“ – įvairūs užkandžiai ant mažų lėkštučių: vaisiai, daržovės, žuvis, sūris, rūkyti gaminiai, padažai, duona. Po jų patiekiamas pagrindinis patiekalas.
Svetingieji turkai nuoširdžiai džiaugiasi svečiais, tačiau kartais jų atkaklumas bandant įkalbėti suvalgyti vieno ar kito patiekalo gali varginti. Atsisakymas juos labai nuviltų, todėl net jei nesate alkanas, paragaukite bent po truputį kiekvieno siūlomo patiekalo. Jei atsisakytumėte, jus užbertų klausimais: „ar jums nepatinka? Neskanu? Ar tokio patiekalo nemėgstate?“. Atsisakymas gali net įžeisti šeimininkus. Kita vertus nebūtina suvalgyti visko iki paskutinio trupinėlio ką jums įdėjo į lėkštę – jei jau pakankamai pavalgėte, vieną kitą nesuvalgytą kąsnelį jums atleis.
Turkijoje prie stalo nepriimta kalbėtis, jei pokalbio neužveda šeimininkas. Lankymasis šeimoje neretai būna ryškiausias pažintinės kelionės įspūdis, padedantis geriau suprasti gyvensenos ypatumus, kultūrą ir tradicijas. Kad ir kaip norėtumėte įtikti šeimininkams ir parodyti, kad vertinate jų svetingumą, neturėtumėte visiškai keisti savo įpročių ir daryti to kas prieštarauja jūsų nuostatoms. Turkai mielai atleidžia užsieniečiams jų tradicijų ypatumų nežinojimą ir nedidelius nusižengimus priimtam etiketui.
Autorė : Dalia Motik, nuotraukos: fotolia.com
[wpsgallery]
