Graikijos įdomybės: pilnos gatvės šunų, pašėlę vairuotojai ir siaubas parduotuvėse

Šitas straipsnis nebus apie tai, kokias vietas aplankėme Graikijoje ir kur patartume nuvykti. Tai daugiau nukrypimas nuo turistinės Graikijos pusės ir lengvas žvilgsnis į kasdienius graikų gyvenimo dalykus, kurie mums pasirodė įdomūs.

Ankstesnė kelionė Italijoje, kur vos išlipus iš lėktuvo turėjome bėdų su nuomos punkto moteriške, privertė šiek tiek nerimauti, ar šį kartą viskas bus gerai. Tačiau iškart pastebėjom, kad čia žmonės daug labiau atsipalaidavę nei Italijoje. Nusileidus Graikijai priklausančioje Korfu (Corfu) saloje, mus pasitiko nuomos agentūros atstovas, pasiuntė į automobilių aikštelę, kur jo kolega, įsirengęs tokį mobilų ofisiuką su kėde ir stalu, dalijo užsakytus automobilius į kairę ir dešinę. 9-vietį Mersedes’ą užsisakėme tiesiogiai iš vietinės kompanijos Corfu Sunrise, be jokių tarpininkų. Sumokėjom 350 eurų grynais, nereikėjo jokių užstatų, jokių kreditinių kortelių.

Nuomojantis automobilį Graikijos salose reikėtų nepamiršti pranešti, jei norėsite išvykti iš salos į žemyną arba persikelti į kitą salą – tokiu atveju draudimo sąlygos ir kaina šiek tiek skiriasi. Jei mes būtume norėję važinėti tik Korfu, automobilis būtų kainavęs apie 230 eurų, bet kadangi mūsų tikslas buvo aplankyti ir už 500 km esančius Atėnus – teko mokėti daugiau. Su automobilio grąžinimu išvis juokai –  jie liepė mašiną tiesiog parvaryti į tą pačią oro uosto aikštelę, o raktelius padėti po vairuotojo kilimėliu. Ir tik įspėjo, kad būtume atsargūs Atėnuose, mat ten eismas didesnis, o saloje galim vairuoti, kaip norim.

Tačiau mums pasirodė priešingai – tai saloje jie vairuoja kaip bepročiai. Iš oro uosto lėkėm tiesiai į Kerkyrą – Korfu sostinę. Galvos dar buvo sunkios po skrydžio ir nemigo nakties, o mintys jau perjungtos į atostogų režimą, tai važiavom pusiau kaip sapne: dairydamiesi po miesto gatves, pastatus, tik vairuotojas turėjo likti labai budrus.

Kerkyros, didžiausio salos miesto centrinės gatvės buvo sausakimšos – siauros gatvelės ten iš abiejų pusių apstatytos automobiliais, motoroleriai stovi net dviem eilėm, sankryžose niekas nepaiso ženklų, važiuoja, kaip patinka ir stato automobilius, kaip patinka. Tačiau čia nustebino tyla – tokiam chaose neišgirdom nė vieno pyptelėjimo.

Vienas dievas žino, kam graikų keliuose reikalingi ženklai – tikrai ne eismui reguliuoti, nes niekas į juos nekreipia dėmesio, na nebent tokie atvykėliai kaip mes, bandantys įžiūrėti, koks draudimas ar informacija vairuotojui slepiasi ant graffiti apipaišyto ar lipdukais nuklijuoto ženklo. Manau, kad savo kelionėje nesutikom nė vieno švaraus ir tvarkingo kelio ženklo.

Dar vieni ženklai, kuriuos graikai taip pat šauniai ignoruoja – draudimai rūkyti patalpose. Nors raudonu brūkšniu perbraukta cigaretė kabo beveik kiekviename restorane ir kitose patalpose, tačiau visi rūko ir deda pelenines ant stalų. Viename tokiame restorane pats šeimininkas vaikšto su rūkstančia cigarete, bet niekam tas netrukdo ir niekas į tai nekreipia dėmesio, tik mums, atvykusiems iš tokių draudimų paisančių šalių, tai užkliuvo.

O jei dar grįžtume prie kelių ir automobilių Graikijoje, tai vienas draugas pastebėjo įdomų dalyką: labai daug apleistų automobilių ir motorolerių, paliktų gatvėse ir jau seniai nevažiavusių – be numerių, aprūdijusių. Kodėl? Įdomu, ar savininkai emigravo iš sunkmečio prispaustos šalies ir paliko savo mašinas trūnyti gatvėse, ar neturi pinigų degalams, ar tiesiog turi per daug automobilių? Kol kas atsakymo dar negavome, ir pagooglinus nepavyko rasti, tai jei žinote, pasidalinkite savo žinojimu ar bent spėjimais.

Vieną dalyką išsiaiškinome iš vietinių. Nuo pat pirmojo vakaro Atėnuose tai mums nedavė ramybės ir norėjome sužinoti, kas, po galais, čia vyksta. Atvykę į Atėnus, gana vėlai, apie 11 val. vakaro išsiruošėm vakarienės. Tai tikrai nėra per vėlu graikų laiku, skaičiau, kad vakare į miestą jie iškeliauja apie vidurnaktį. Matyt dėl to ir Atėnų metro traukiniai važiuoja net iki 2 val. nakties, kas labai keista tiems, kurie atvyko iš Londono.

Tik išlipusius iš metro mus pasitiko du didžiuliai šunys. Nusileido vienu metu iš skirtingų laiptinių. Taip ir keliavome Plakoje, seniausiame Atėnų rajone, kur daug barų, parduotuvių ir restoranų, aštuoniese su dviejų keturkojų kompanija. Tie šunys gana ilgai sekė mums iš paskos kaip kokie apsauginiai, draugiškai vizgindami uodegas mums, bet aplodami praeinančius graikus. Mums, tokių cirkų nemačiusiems ir negirdėjusiems, tas sukėlė ir juoką, ir nuostabą. Galų gale tie šunėkai mus papirko savo draugiškumu ir aišku, nupirkom jiems dešrų.

Valkataujančių šunų buvom matę kiekvienas, bet kodėl jie tokie dideli, su antkakliais, draugiški su mumis, bet pikti graikams? Kitą dieną pamatę dar daugiau didžiulių šunų gatvėse, jau kūrėm legendas ir kitokias juokingas istorijas, ką tie šunys čia veikia. Dieną jie miega, slepiasi pavėsiuose nuo šilumos, o naktį eina į gatves ir meilinasi turistams. Vaikomi vietinių, šunys nujaučia, prie ko eiti, o ko geriau vengti. Kitą vakarą Pirėjuje vėl mus ėmė sekioti didžiulis keturkojis. Vėliau jį sudomino kažkoks automobilis, stovėjęs prieplaukoje,tai šunėkas ten nubėgo, ir kartu su kitu, nežinia iš kur atsiradusiu kolega, ėmė loti, pulti ant tos mašinos, lakstė aplink ratus ir neleido važiuoti.

Tą vakarą pasiteiravom vietinio padavėjo, kas vyksta su tais šunimis Atėnuose. Iš tiesų viskas gana paprasta: tai gatviniai šunys, kurie ant savo pavadėlio turi ženkliuką su vardu. Kai kurie iš jų yra negyvenę su šeimininkais, kiti – palikti šeimininkų. Kaip supratome iš jo pasakojimo, tie šunys yra skiepijami, skaičiuojami, kažką sakė ir apie čipus, bet sunku patikėti, kad finansinėje krizėje atsidūrusi Graikija implantuotų valkataujantiems šunims mikroschemas.

Panaši situacija ir su katėmis, tiek Atėnuose, tiek kitur šalyje. Jų yra daug ir visur, atėjęs ryte prie savo automobilio, turi nusivaikyti kates, jas veja iš restoranų, nes jos sukinėjasi visur, kur gali gauti maisto. Graikijos parduotuvėse (ne tinkliniuose prekybos centruose, bet tokiose vietinėse) yra visai įprasta, jei ten šmirinėja koks šuo ar katinas, ir niekas jų lauk nevaro. Jei kam kiltų kokių klausimų dėl higienos ir sanitarijos, tai nėra pats baisiausias dalykas parduotuvėje. Iš vienos parduotuvės Korfu saloje nešėm kudašių neatsisukdami: čia už prekystalio gyveno katinas, salėje sėdėjo šuo, prekės buvo jau senokai pasibaigusio galiojimo, daržovės, matėsi, jau gerai papuvusios,  o pustuštėse lentynose suposi vorai voratinkliuose. Gal sezono metu jie šiek tiek apsitvarko? Vėliau džiaugėmės radę padorų prekybos centrą.

Draugiškumu papirko ne tik graikų šunys, bet ir patys graikai. Vienoje pakelės tavernoje mus tiek privaišino, kad jau su siaubu žiūrėjom vienas į kitą – pilvai pilni, niekur nebetelpa, palikti nemandagu, bet vis dar į stalą neša ir vaišina, tai ką daryti?! Nusprendėm paprašyti išsinešimui, tai mums mielai sukrovė likusį maistą į dėžutes. Tam pačiam restorane senjorų porelė atsiuntė mūsų stalui vyno. Tik gaila, kad susikalbėti su jais neišėjo, senukas kelias minutes kažką pasakojo, bet kadangi jo kalbos mes nemokam, tai tik šypsojomės ir kartojom efxaristo (graikiškai ačiū).

Korfu salos gyventojai buvo draugiškesni ir paslaugesni nei atėniečiai, bet taip turbūt yra visur sostinėse. Miestiečiams tie turistai jau nusibodę, o štai saloje, kur turizmas – pagrindinis verslas, reikia būti maloniam. Atsisveikindamas su mumis sodybos Paleokastritsoje, kur praleidome paskutinę naktį, šeimininkas tiek kartų mums linkėjo visko, ko geriausio ir taip nuoširdžiai šypsojosi, kad pasijutom lyg būtume išlydimi nuosavo senelio.

O vienai kompanionei, išsiruošusiai į suvenyrų medžioklę Atėnuose, kol likusi keliauninkų dalis sėdėjo restorane, nuskilo sutikti netgi lietuviškai kalbantį graiką. Koste prisistatęs vyras pasakojo, kad yra gyvenęs ir studijavęs Lietuvoje, o dabar ruošiasi vykti vėl ir stoti į kitą universitetą.  Akivaizdžiai susižavėjęs šviesiomis lietuvaitėmis, graikas bandė ir mūsų draugės kontaktus gauti ir kavos puodeliui kvietė, bet apžavėti draugės jam nepavyko.

Ne tik graikų gyvenimas mums pasirodė keistas, bet ir jiems mes buvome įdomūs. Atėnuose kur beėjome, jutom vietinių žvilgsnius. Ir tas tikrai buvo keista, juk Atėnuose būna tiek turistų, jei turėtų būti prie jų pripratę, juk niekas nenužiūrinėja turistų Londone? Važiuojant metro buvom stebimi iš visų pusių, nuo galvos iki kojų.

Vėliau juokėmės ir svarstėm, kodėl: gal kad šviesūs? Gal apranga ne tokia? Tą dieną +25 laipsniai mums pasirodė labai vasariškas oras, tad apsirengę buvome gana lengvai, o vietiniai vis dar vilkėjo ilgus batus, striukes ir paltus, prekeiviai gatvėse mums siūlė pirkti kailinių. Kai šilta, kai norisi nusimesti pusę metų vilkėtus žieminius rūbus, jie mums siūlo kailinius! Neškit šalin ir kuo toliau, norim vasaros!

Mūsų maršrutas Graikijoje: www.rome2rio.com/trip/gMkIAf.

[wpsgallery]