Keliaudami automobiliu po Ispaniją, Saragosoje sustojome tik trumpam. Paprastesnė nei tie Ispanijos miestai, kuriuos lanko būriai turistų, Saragosa vistiek mus nustebino: iš pradžių keistu kvapu, o vakare – pilnomis gatvėmis žmonių.
Šią žiemą atostogaudami Ispanijoje, keliavome automobiliu ir turėjom tokį planelį: aplankyti Barseloną ir Monserato vienuolyną, paslidinėti Andoroje, pro Saragosą nuvykti į Madridą ir ten sutikti Naujuosius metus ir tada pro Valensiją keliauti atgal į Barseloną. Viena draugė, kuri, deja, į šią kelionę nevažiavo, prieš mums iškeliaujant parodė mūsų maršrutą savo draugui ispanui. Jis jį palaimino, sakė gerus taškus susidėliojom, tik dėl vienintelio miesto suabejojo, sakė, ten nelabai yra ką veikti – ir tas miestas buvo Saragosa (Zaragoza).
Bet sustoti šiame mieste reikėjo – Saragosa, penktas didžiausias Ispanijos miestas ir Aragono provincijos sostinė, mums buvo tarpinė stotelė. Šis miestas nėra toks žymus, neturi tiek lankytinų objektų, kiek jų turi ir turistų dėmesio dėl to sulaukia Barselona ar Madridas. Bet Saragosos geografinė padėtis patogi, ir ji kartais pavadinama pravažiuojamu miestu, kuriame keliaujant nuo taško A iki B sustojama tik pailsėti.
Taip buvo ir mums – po slidinėjimo dienų Andoroje mūsų tikslas buvo Madridas, iki kurio važiuoti reikėjo beveik 600 km. Buvom nusprendę, kad per šią kelionę automobiliu nevažiuosim ilgiau kaip 3-4 valandas per dieną, o pusiaukelėje tarp Andoros ir Madrido kaip tik yra Saragosa – pats tas sustoti, pamatyti naują vietą, pernakvoti, ir ryte vėl leistis į kelią.
Pirmosios minutės Saragosoje buvo kiek chaotiškos, kol susiradom parkingą. Mūsų išnuomotas butas buvo senamiestyje, ir gatvėse parkingų niekur aplink nebuvo. Ir požeminės aikštelės mums tikdavo ne visos – mūsų autobusiukas buvo ir pailgintas, ir paaukštintas.
Šiaip ne taip radus tinkamą aikštelę, miestas mus pasitiko su keistu kvapeliu. Esat girdėję apie Venecijos smarvę? Kai mes buvom Venecijoje, jokio blogo kvapo nejautėm. O Saragosos senamiestyje tą dieną visi septyni užuodėm kažką panašaus į kanalizacijos kvapą. Butą pirmiausiai išvėdinom ir dar žvakių uždegėm, kad kvepėtų, vėliau iš vieno restorano, įsikūrusio pusrūsyje, išėjom dėl nemalonaus kvapo… Juokavom, kad prieš kur nors einant šiame mieste, visų pirma reikia tą vietą apuostyti.
Vėliau viskas buvo gerai, nebejautėm tų blogų kvapų, gal tai priprantama? 🙂 Radom restoraną, kuriame kvepėjo tik maistu, skaniai papietavom ir iškeliavom apžiūrėti miesto įžymybių.
Saragosoje žymiausia ir labai išsiskirianti iš viso miesto panoramos yra Saragosos bazilika (Basilica de Nuestra Señora del Pilar). Pagal katalikišką legendą, šioje vietoje ant Ebro upės kranto, kurioje pastatyta bazilika, 40 mūsų eros metais apsireiškė Mergelė Marija. Šis stebuklas buvo pripažintas Katalikų bažnyčios popiežių, o 1681 metais prasidėjo bazilikos statybos.
130 metrų aukščio baziliką puošia kupolas, keturi varpo bokštai ir spalvoti stogeliai – bokšteliai. Bazilikos interjeras taip pat vertas dėmesio – įėję į baziliką, stebėjomės jos dydžiu ir puošnumu. Ten galioja griežtas draudimas fotografuoti, tad nuotraukų ir neturime – turėsite patikėti mūsų žodžiu. Įėjimas į baziliką nemokamas.
Visai netoli Saragosos senamiesčio, kitoje Ebro upės pusėje negu bazilika, stovi apžvalgos ratas. Kai ėjom paupiu, jau buvo pavakarys ir daug laiko miesto apžvalgai nebeturėjom, tai pagalvojom, kad būtų smagu pamatyti Saragosą iš viršaus.
Bilietas vienam žmogui į apžvalgos ratą kainavo 5 eurus. Tas ratas, lyginant su kokia Londono akimi, visai nedidelis ir apsisuka gana greitai, bet užtat ten apsuka ne vieną, o kokius penkis kartus. Tada skaičiavom, bet dabar tiksliai nepamenu, kiek ratų sukomės, mintys išsiblaškė pamačius gražų saulėlydį virš Saragosos.
Pasisukinėjom tuo ratu ir kai išlipom, jau buvo tamsu. Grįžinėdami į senamiestį praėjome sienos, kažkada juosusios miestą, griuvėsius, vadinamus Las Murallas, kelias bažnyčias, skulptūras ir monumentus.
Pasiekę senamiesčio centrinę gatvę nustebom – kiek daug žmonių ten buvo! Lyg po kokios gegužinės visi vienu metu namo keliautų. Bet jokios šventės mieste nebuvo, ir tai buvo sekmadienio vakaras. Tik tiek, kad savaitė šventinė – tarp Kalėdų ir Naujųjų metų. Tai buvo geras kontrastas nuo to, ką matėm dieną, kai tik atvykę ėjome pietauti, apie kokią trečią valandą, senamiestis buvo apytuštis. Ir tą naktį Saragosoje buvome pačiame šurmulio centre – mūsų buto langai ir balkonai žiūrėjo į miesto centre esančią Ispanijos aikštę (Plaza España).
Saragosos senamiestyje radome daug tapų barų ir jie dirba ilgai, turbūt kaip ir visur Ispanijoje. Tai nenustojo stebinti mūsų, atvykusių iš Londono, kur visi pubai iki vidurnakčio jau būna uždaryti net savaitgaliais, jau nekalbant apie eilines dienas.
Jei norėtumėte labiau pasidomėti miesto istorija, Saragosoje yra keli dėmesio verti ir nemokami muziejai, pavyzdžiui, Museo Zaragoza, kuriame galite sužinoti apie 2000 Saragosos metų ir Museo Ibercaja Aznar, kuriame saugoma žymaus ispanų tapytojo Francisko Gojos kolekcija.
Šiek tiek informacijos, ką veikti Saragosoje, galite rasti čia>>
[wpsgallery]
Didelis aciu uz informacija!
Aciu uz straipsni!