Vakar grįžom iš Italijos. Įspūdžių tiek daug, kad kol kas net negaliu rišliai atsakyti į dažną klausimą: „na, kaip kelionė?“. Kol mintys dar tvarkingai nesusidėliojo, galvoje vien tik kažkokie nostalgijos persunkti pamąstymai ir bandymai suprasti, ką duoda išvykimas iš pažįstamos aplinkos.
Naujieji metai dažnai prasideda mintimis apie naują pradžią, pokyčius gyvenime, pažadus sau ir kitiems. Ta Naujųjų metų riba man visada turėjo kažkokią reikšmę, o šiemet ji atrodo dar reikšmingesnė. Naujuosius sutikom toli nuo namų, tad vis galvoju, kodėl taip norisi keliauti ir kaip tos kelionės keičia žmogų. Vienos – nepastebimai, truputį, kitos – labiau matomai. Išvykęs niekada nebegrįžti toks pats, koks buvai. Parvyksti į savo miestą, į savo namus, visi daiktai tose pačiose vietose, viskas sava, bet pats esi nebe toks. Naujesnis, pasikeitęs, daugiau pamatęs ir patyręs, labiau pažinęs pasaulį, save ir kitus, jau imi nebetilpti į tą nedidelę savo kasdienybę.
Kartais atrodo, kad po atostogų esi liūdnesnis. Prieš kelionę gyveni laukimu, spurdi, planuoji, o po jos pirmąsias dienas esi nei šen, nei ten. Lyg kažkokiam rūke, kaip tarp dangaus ir žemės, skrajoji padebesiais ir niekaip negali kojomis paliesti tvirto pagrindo.
Kelionėse pamatai ne tik naujas vietas ir patiri nuotykius, bet ir labiau supranti žmones, su kuriais keliauji. Jeigu keliauji vienas – tada darai, ką nori, kada nori ir kas miela tik tau. O ir dviese kompromisą rasti gana nesunku. Visai kitaip, kai keliauji su būriu žmonių – suderinti kiekvieno norus tampa išbandymu, bet tame ir slypi žavesys. Juk tai ne kelionė su gidu, kur viskas suplanuota nuo A iki Z. Skirtingos nuomonės ir sprendimų priėmimas kartu yra neišvengiama kelionių būryje dalis, ir tai tik padeda dar geriau pažinti draugus ir susidraugauti nepažįstamiesiems. Tai neįkainojamas dalykas ir atperka visus smulkius ir juokingus ginčelius.
Kelionės padeda pažinti ir save. Keliaudamas išbandai ir išmoksti kažką naujo, tobulėji, perlipi per save ir taip pasikrauni energijos ir aistros gyvenimui. Nugali senas baimes arba prisirenki naujų, kartais šiek tiek nusivili, kad vis dar nesi pakankamai drąsus save įveikti. Neabejotinai pradedi galvoti kitaip, plačiau atveri akis, esi tarsi pažadintas iš miego, iš senų įpročių.
Bet šitas pereinamasis laikotarpis ilgai netrunka. Po kiek laiko vėl gyveni kaip gyvenęs, su prisiminimais ir atmintin įstrigusiomis geriausiomis akimirkomis. Ir tam, kad nepaskęstum rutinoje, vėl reikia naujų kelių, naujų krypčių ir potyrių. Tas kelionių kirminas auga bežiūrint nuotraukas, klausantis pasakojimų, jis uždega norą atrasti, pamatyti daugiau ir plačiau.
Šie pamąstymai yra ir savotiškas mūsų Naujųjų metų sveikinimas jums. Tegul niekada nepritrūksta noro ir galimybių keliauti nepažintais takais. Kai keliauji, supranti, kad šiame pasaulyje neįmanomų misijų nėra.
„Aš visada žinojau, kad praeityje išlietos ašaros prajuokins mane, bet niekada nemaniau, kad žvilgsnis į praeities linksmybes gali sugraudinti“.
