Kaskart atvykę į Italiją, turim iš naujo mokytis neskubėti. Jei gerti kavą, tai lėtai, iš mažo puodelio, jei užsimanyti valgyti, tai tik tada, kai veikia restoranai… Trumpai apie tai, kaip pratinomės prie itališkos tvarkos, ir kokiu saulėlydžiu buvom apdovanoti pirmąjį vakarą.
Pirmoji ir paskutinė kelionės dienos yra šiek tiek panašios – daugiausiai laiko užima atvykimas į vietą arba keliavimas namo, jokių planų nebūna, ir jei pavyksta pamatyti ką nors įdomaus, tai būna labai spontaniškai.
Skiriasi tik nuotaika – pirmąją dieną visi linksmi, nusiteikę naujiems įspūdžiams ir patirtims, atrodo, jog tam tiek daug laiko prieš akis. Pirmąją dieną nesinori galvoti apie tai, kad šis laikas baigsis. Bet ta paskutinė diena ateina, ir tą dieną nuo pat ryto apima slogus jausmas, kad atostogos pralėkė kaip akimirka. Tada reikia pradėti suvokti, kad dar viena kelionė, dar vienas etapas baigėsi. Viskas, ką patyrėm, liks tik prisiminimuose ir nuotraukų albumuose.
Šios kelionės, kurios metu aplankėm Italiją, Prancūziją, Monaką, Andorą ir Ispaniją, pirmoji diena irgi buvo be planų, svarbiausia buvo susitikti visiems iš skirtingų vietų, pasiimti automobilį ir iki vidurnakčio pasiekti viešbutį Turine.
Mes penkiese atskridom iš London Stansted į Milan Malpensa oro uostą. Čia pat beveik tokiu pat metu nusileido ir draugai iš Štutgarto. Turėjom rezervavę autobusiuką Fiat Ducato, kurį gavom iš vietinės įmonės Maggiore.
Kadangi buvo likusios geros keturios valandos, kol reikės judėti link Bergamo oro uosto pasitikti paskutinį keliautoją iš Lietuvos, nusprendėm šį tą apžiūrėti.
Akys nukrypo į už 20 km, prie Tičino upės esantį nedidelį miestelį Castelleto sopra Ticino – ten pirmiausiai ir nuvykom. Sustoję miestelio centre, prie bažnyčios ir šiek tiek pavaikštinėję, radom tik kelis darbininkus, siaurose gatvelėse lėtai kabinančius šventines lemputes. Jokie restoranai neveikė, tai nusprendėm keliauti į kitą upės pusę – ten draugas buvo pastebėjęs pėsčiųjų taką palei upę, tai ten turėtų būti, kur pavalgyti.
Pervažiavę tiltą, atsidūrėm Sesto Calende miestelyje. Šiuos du miestelius skiria ne tik upė, jie yra ir skirtinguose Italijos regionuose. Tičino upė, kuri susijungia su Maggiore ežeru, yra riba tarp Pjemonto (Piedmont) ir Lombardijos (Lombardia) regionų.
Kitoje upės pusėje veiksmo buvo daugiau. Sesto Calende miestelyje pakrantės taku vaikštinėjo vienas kitas žmogus. Pakrantėje ir kitose gatvelėse buvo daugiau vietų, kur pavalgyti, o tai ir buvo pagrindinis mūsų tikslas – juk nieko nevalgėm po ankstyvų pusryčių oro uoste.
Nors restoranų buvo, bet gauti normalaus maisto, ne kavos ir sumuštinį, pasirodė kiek sudėtinga. Užsimanę papietauti po 14 val., susidūrėm su itališka siesta. Nuo 14 val. iki 18 ar 19 val., mažesniame miestelyje rasti veikiantį restoraną gali būti gana sudėtinga.
Italijoje kelių valandų pertrauka, tokia kaip Ispanijoje siesta, yra vadinama riposo. Ta pertrauka nėra visur vienoda, kai kur parduotuvės ar muziejai gali užsidaryti apie vidurdienį ar 14 val. ir vėl atsidaryti apie 15 – 16 val.
Su tuo susidūrę, kitas kelionės dienas, kai buvome mažesniuose Italijos miesteliuose, jau stengėmės taikytis prie itališkos tvarkos ir papietauti prieš užsidarant restoranams, kad netektų vakare išalkus pulti bet kur, kur tik duoda valgyti.
O tą dieną, nors jau buvome šiek tiek susitaikę su tuo, kad per siestą normalių pietų negausim, bet galiausiai mums pasisekė – Sesto Calende radom veikiantį ristorante.
Prisėdom prie staliuko lauke. Iš šaltesnių kraštų atvykus į tokią Italiją ar Ispaniją, kur netgi žiemą įmanoma valgyti lauke, visada stengiamės tuo pasimėgauti. Tokie buvo ir mūsų pirmieji pietūs Pomodoro Rosso restorane. Lauko terasoje šalia paupio, šviečiant saulei, mėgavomės pirmaisiais itališkais makaronų patiekalais ir vyno taure per šią kelionę.
Po mūsų pietų takas palei upę pasidarė pilnesnis, atsirado visai nemažai žmonių, vaikštinėjančių ar bėgiojančių paupiu. Dar šiek tiek pavaikščiojom ir mes, bet jau reikėjo keliauti atgal prie automobilio ir vykti į Bergamo, pasitikti draugo iš Lietuvos.
Apsisukę eiti link automobilio, visą kelią stebėjom besileidžiančios saulės spindulių nuspalvintą dangų ir upę. Tas saulėlydis buvo atgaiva akims. Nežinau, kodėl, bet itališki saulėlydžiai kaskart nustebina. Vis prisimenu, kokie būdavo kvapą gniaužiantys saulėlydžiai, kai pirmąjį kartą atostogavom Šiaurės Italijoje, prie Komo ežero, prieš keletą metų. Dabar vėl tokie pat, lyg saulė ten būtų kitokia, nei pas mus – geltonesnė, sodresnė, didesnė.
Jeigu užsuktumėte į Sesto Calende ar kitus miestelius prie Maggiore ežero ilgesniam laikui, ne tik pietums, tai gali pravesti ši nuoroda, kur surašyta, ką tose apylinkėse verta pamatyti: www.discoverlakemaggiore.com
[wpsgallery]
