Sicilija yra nežemiško grožio sala – tuo įsitikinom vos per tris dienas. Labiausiai užbūrė salos gamta: paplūdimiai, kanjonai, tarpekliai ir beveik iš visos rytinės pakrantės matomas Etnos ugnikalnis. Be to, aplankėm įdomių miestų ir sutikom mielų bei svetingų siciliečių – išvykdami pažadėjom, kad į Siciliją būtinai sugrįšim.
Kelionę į Siciliją susiplanavome gana netikėtai, radę idealius skrydžių laikus ir kainas per Norwegian Airlines. Skyscanner įvedus būtent to savaitgalio laiką ir kryptį „bet kur“ (anywhere), akys užkliuvo už pigių pasiūlymų į Italijai priklausančią Sicilijos salą. Skrydžiai į Sicilijos rytinėje pakrantėje esantį Catania–Fontanarossa oro uostą iš London Gatwick oro uosto šeštadienį anksti ryte su grįžimu pirmadienį vėlai vakare kainavo tik apie 50 £ vienam. Tiesiog neįmanoma nesusivilioti tokiu pasiūlymu!
Italija mums jau ne naujiena – skrisdami į Siciliją suskaičiavom, kad Italijoje lankysimės jau šeštąjį kartą. Tačiau tai buvo pirmasis kartas šalies pietuose esančioje Sicilijos saloje. Visos salos apkeliauti per tris dienas nesiruošėm, tai būtų neįmanoma, norėjom pamatyti tik rytinę Sicilijos dalį.
To, ką patyrėm ir pamatėm, turbūt ir savaitei užtektų. Dabar atrodo, kad Sicilijos rytinėje dalyje, gana nedidelėje teritorijoje, radome tiek daug gamtos stebuklų, kurie gali lygiuotis su vietomis, kurias matėme per kelionę Amerikoje.
Prieš išvykstant prisiskaitėm ir prisiklausėm įvairiausių dalykų, ko saugotis Sicilijoje. „Don’t leave anything in your car“ – tokie įspėjimai buvo vos ne kiekviename pasakojime apie Siciliją. Netgi automobilių nuomos punkte buvo prikabintas vaizdingas komiksas su instrukcijomis, kaip saugiai važinėti Sicilijoje: visada užsirakinti duris, nepalikti daiktų, nenaudoti navigacijos, geriau pasikliauti žemėlapiais.
Per tris dienas jokių incidentų neturėjom, nei didesniame mieste Katanijoje, nei mažesnėje, bet turistų sausakimšoje Taorminoje, nei atokiose vietovėse. Šiokių tokių atsargumo priemonių ėmėmės – daiktus sudėdavom į bagažinę, jei buvo galimybė, geriau automobilį palikdavom mokamoje aikštelėje, o ne ant kelio.
Šį kartą išsinuomojome labai nedidelį automobilį – tikrą italų gražuolį Fiat 500. Per Rentalcars.com trijų dienų nuoma kainavo apie 40 £. Jo dydis – kaip pusė mūsų įprasto automobilio, tai anot Daliaus, vairuoti buvo lengva, pasistatyti tokį automobilį irgi buvo įmanoma beveik visur. Didesnio keliaujant dviese Sicilijoje nelabai ir reikėtų, nebent turite didelius lagaminus. Bagažinė tokia mažytė, kad du rankiniai lagaminai vos vos tilpo 🙂
Vairuoti Sicilijoje buvo paprasčiau, nei galvojom prieš atvykstant. Su gana chaotiškais vairuotojais buvom susidūrę kitose Italijos dalyse, bet Sicilijos keliuose tikrai mažiau chaoso nei, pavyzdžiui, Šiaurės Italijoje. Vairuotojai Sicilijoje labiau atsipalaidavę, taip neskuba, visai mandagiai vienas kitą praleidžia. Buvo atvejų, ypač didesniuose miestuose, kai mažų mašinų vairuotojai prie žiedinių sankryžų savavališkai pasidaro daugiau juostų, nei turėtų būti, bet neskubant visi gražiai išvažiuoja.
Paminėjus Siciliją, dažnai kyla asociacijų su mafija, juk ši sala yra lyg ir mafijos gimtinė. Organizuotas nusikalstamumas šalyje klesti iki šiol, ypač sostinėje Palerme. Mes su tuo per tris dienas nesusidūrėme ir tyčia mafijos pėdsakų Sicilijoje neieškojome, bet jei nori, galima aplankyti miestelius, kur buvo filmuojamos filmo Krikštatėvis scenos.
Mums tas visas mafijos reikalas buvo daugiau kaip juokeliai, pavyzdžiui, pamačius du vyrus, besikuičiančius prie automobilio miškelyje šalia kelio – jau turbūt kažko atsikrato… Įdomu buvo, kai pasitaikė prie vieno stalo pietauti su trimis vidutinio amžiaus siciliečiais, kurie visi atrodė kaip nužengę iš Krikštatėvio filmų. Vienas su kostiumu, kalbantis tokiu išskirtinai gergdžiančiu balsu, gurkšnojo kavą su canolli desertu. Trūko tik šalia rūkstančio cigaro, kuris būtų puikiai papildęs tą jo ampua, kuriame mes jį įsivaizdavome. Kitas apkūnokas, apsitempęs odinę striukę, šveitė makaronus. Trečiasis labai neįsiminė, bet derėjo prie kitų dviejų. Apėmė toks keistas jausmas, lyg matytum kokio itališko filmo sceną, tik ji vyko ten pat, prieš mūsų akis.
Kai kurie siciliečiai, kaip pasakojo šeimininkė, kurios rezidencijoje apsistojome, jaučia gėdą dėl salos saistymo su mafija. Asmeniškai jai pačiai, kai turistai teiraujasi, kur pamatyti ką nors susijusio su mafija, yra įžeidimas. Juk saloje yra daug įdomesnių dalykų nei mafija! Turbūt panašiai ir mes jaučiamės, kai Lietuvą vis dar priskiria Rusijai, ar pasakęs, kad esi iš Lietuvos, išgirsti teiginį, jog turėtum kalbėti rusiškai.
Per tris dienas Sicilijoje nuvažiavome apie 600 km. Kelyje per dieną neužtrukdavom ilgiau dviejų valandų. Mūsų maršrutas rytinėje pakrantėje buvo toks, kaip žemėlapyje viršuje, o interaktyvų maršrutą galima rasti čia>>.
Pirmoji stotelė, iškart po oro uosto, buvo didžiausias rytinės pakrantės miestas ir antras pagal dydį Sicilijos miestas Katanija (Catania). Tiek interneto forumuose, tiek iš draugų gavome rekomendacijų daug laiko Katanijai neskirti – įdomus ten tik senamiestis, o šiaip tai tik eilinis didmiestis. Tai tiesa, bet Katanija man patiko. Tai miestas, kurį reikia prisijaukinti – iš pradžių gali pasirodyti niūrus ir rūstus, bet greitai parodo ir dailesnę pusę. Katanijos pastatai – tamsiai pilkų atspalvių, dauguma jų pastatyti iš vulkaninių uolienų. Tai suteikia miestui labai išskirtinį veidą.
Etnos šešėlyje įsikūrusi Katanija nuo ugnikalnio išsiveržimų yra nukentėjusi keletą kartų. Daugiausiai žalos pridarė išsiveržimas 1669 metais, kai visą Kataniją užliejo ugnikalnio lava. Visas senamiestis buvo atstatytas iš naujo, iškilo Baroko stiliaus pastatai, kurių statybai buvo panaudota miestą sunaikinusi lava.
Mes Katanijoje užsikorėm į vienos bažnyčios bokštą, nuo kurio vaizdai į miesto pastatų stogus ir Etnos ugnikalnį tiesiog kvapą gniaužiantys. Pagrindinė mieste – Katedros aikštė (Piazza Duomo), erdvi ir didinga, jos viduryje stovi besišypsančio dramblio fontanas.
Tyčia turistinių vietų Katanijoje neieškojome, norėjome tiesiog susirasti, kur pavalgyti ir pajusti šiek tiek miesto atmosferos. Vietą pietums suradom labai jaukią, po to visai netyčia užklydome į žuvies turgų (La Pescheria), užimantį kelias gatves netoli Katedros aikštės. Tai lyg teatras po atviru dangumi – taip viskas spalvinga ir judru!
Katanija turistų dėmesio sulaukia mažiau negu vėliau mūsų aplankyti Taormina bei Sirakūzai. Ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Katanija man patiko. Geriau ilgiau vaikštinėčiau Katanijos gatvėmis, negu braučiausi pro būrius turistų siaurose gatvelėse, kuriuos pamatėme tą pačią dieną, nuvykę į gražiausiu Sicilijos miesteliu vadinamą Taorminą.
Ant aukštos kalvos įsikūręs senamiestis pritraukia daugybę turistų. Miestas ir pakrantė tikrai žavūs, to nenuginčysi, nuo graikiško amfiteatro atsiveria puikūs Taorminos ir aplinkinių miestelių, jūros ir Etnos ugnikalnio vaizdai.
Taorminos senamiestis labai nedidelis, o žmonių, norinčių jį pamatyti, daug. Visa vietos rinka orientuota į turistus, siaurose gatvelėse reikia brautis ne tik per turistų grupes, bet ir prekeivius.
Pamačius viską, ką reikėjo, ištrūkti iš Taorminos senamiesčio į pakrantę šalia miesto buvo tikra atgaiva. Šis paplūdimys, kuriame yra mažytė sala Isola Bella, vienas įspūdingiausių kada nors matytų. Perbridus į šią salelę taip ramu ir gera, ir tą ramybę tik retkarčiais sudrumsčia azijietės, siūlančios pėdų masažą…
Spręsdami, kur apsistoti rytinėje pakrantėje, tyčia nesirinkome Taorminos – ten daugiau turistų ir kainos didesnės. Už kelių kilometrų nuo Taorminos esantis pakrantės kurortas Džiardinis Naksas (Giardini Naxos) pasirodė geresnis variantas. Šiame mieste yra labai judri promenada, kur viešbučiai, barai ir restoranai išsirikiavę vienas šalia kito – pats tas, jei norisi šiek tiek judesio. O jei reikia ramybės, paėjus kelias gatveles nuo jūros, jau ramu.
Ramybės oazė mums buvo vieta, kurioje apsistojome dviems naktims. Avokadų ir vaismedžių sodo apsuptyje, su vaizdais į ant kalvos įsikūrusią Taorminą – toks buvo Avocado B&B Beyond, vos 5 minutės kelio pėsčiomis iki Džiardinio Nakso promenados ir pakrantės. Ši vieta tikrai verta atskiro straipsnio, tai, ką savo rankomis sukūrė tie žmonės ir kaip svetingai priima poilsiautojus, buvo kažkas nerealaus.
Kitą dieną išsiruošėme į ugnikalnį. Pirmą kartą gyvenime ir iškart prie didžiausio veikiančio Europos vulkano! Apie Etną ir žygius prie ugnikalnio kraterių skaitėme ir domėjomės prieš kelionę, labai pravertė ir draugų, kurie ten buvo vos prieš kelias savaites, patarimai.
Iki pat ryto nebuvo aišku, ar mums pavyks pakilti arti Etnos viršūnės, ar teks apsieiti 2 km aukštyje esančiais krateriais – mat Etna yra temperamentinga karalienė, kaip ją vadina vietiniai, pasirodo kada nori ir kam nori. Jei labai debesuota, Etnos viršūnės gali ir nepamatyti. Bet mums pasisekė – diena buvo giedra ir saulėta, o keli debesys vaizdo į Etną netemdė.
Dabar pasakysiu tiek – jei esate Sicilijos rytinėje pusėje, nuvykti prie Etnos tikrai reikia. Ten galima pasijusti kaip kitoje planetoje, aplink tik juodos vulkaninės uolienos ir daugiau nieko… Be to, tai buvo ir išbandymas, užkopti nuo 2500 m, kur pakelia keltuvas, į 2900 m aukštį, pučiant velniškai stipriam vėjui ir jaučiant šiokį tokį deguonies trūkumą. Daugiau ir detaliau apie žygį į Etną ir būdus, kaip ten nuvykti, skaitykite šiame straipsnyje >>.
Tą pačią dieną, iškart po Etnos, išsinėrę iš nuomotų sriukių, kurias vilkėjom lipdami į Etną, ir persirengę į vasarinius rūbus, nuvykome prie Alkantaros tarpeklio (Gole dell’Alcantara). Tai dar viena kosminė vieta Sicilijoje, kur atsidūrus sunku patikėti, kad esi Žemės planetoje, ir netgi Europoje! Ši vieta labai primena Amerikoje esančio Ziono nacionalinio parko dalį, vadinamą The Narrows. Tai irgi siauras tarpeklis aukštomis sienomis, kurio apačioje teka upė.
Į Alkantaros tarpeklį patekti galima dviem keliais. Pirmasis, brangesnis – už 10 EUR galima nusileisti liftu. Antrasis, pigesnis – tai viešieji laiptai už 1,5 EUR (šis įėjimas apmokestintas visai neseniai). Mes, kaip visada, kai yra galimybė rinktis, rinkomės laiptus – nusileisti užtrukome gal 5 minutes, ir sutaupėme pinigų, nes sumokėję po 10 eurų, nieko mandresnio nebūtume pamatę.
Apačioje radome porą dešimčių žmonių ant kranto fotografuojančių tarpeklį, neišdrįsusių įmerkti kojų į gana šaltą upės vandenį. Mums net klausimų nebuvo, lipsim ar ne. Kojas gėlė, vanduo išties šaltas, reikėjo atlaikyti srovę, bet jau buvom susiruošę keliauti tolyn į tarpeklį prieš srovę.
Šalia atsirado porelė iš Belgijos, taip pat norėję bristi upe į tarpeklio gilumą. Nuėję gal 20 metrų nuo kranto, išgirdom švilpimą – atsisukę pamatėm sparčiai link kranto žingsniuojantį ir rankom mosikuojantį darbuotoją. Sustojom vidury upės, žiūrim, kas bus – jis visų pirma visų ant kranto buvusių žmonių rūbus nuo akmenų patraukė, o paskui, toliau švilpdamas, kvietė mus sugrįžti, rodydamas į ženklą, kad akmenys byra. Taip, beveik net neprasidėjęs, baigėsi mūsų žygis Alkantaros tarpekliu.
Šiame straipsnyje pasakojame plačiau, kaip šią nežemiško grožio vietą rasti ir kaip su ekskursijomis galima paplaukioti upe tarp tarpeklio sienų.
Trečiąją, paskutinę dieną Sicilijoje, skrydis buvo tik vakare, tai laiko šį tą pamatyti turėjome. Pirmoji vieta, kur patraukėm, buvo apie dvi valandos kelio nuo Džiardinio Nakso – kanjonas Cavagrande del Cassibile.
Atvykus jokių nuorodų, kiek užtruks žygis į kanjono apačią, prie natūralių upės baseinėlių, nėra. Šalia esančios tavernos darbuotojas angliškai nesuprato, tai negalėjom išsiaiškinti, kiek užtruksim. Bet užtat gestais sugebėjo išreikšti rūpestį, kad su ilga suknele man bus sunku eiti – kaip atsakymą parodžiau, kad pasikelsiu, tai bent dėl šito reikalo vienas kitą supratom.
Leidžiantis akmenuotais takeliais žemyn kanjono siena, reikėjo šiek tiek paprakaituoti, bet apačioje laukė geriausias apdovanojimas – gaivaus vandens telkinukai. Ši vieta priminė ir Amerikos kanjonus, ir Plitvicos ežerų nacionalinį parką, ir kartu buvo labai unikali. Rekomenduojame nepraleisti, lankantis rytinėje Sicilijoje!
Užkopę atgal į kanjono viršų, pajudėjom į Sirakūzus (Siracusa). Šio miesto senamiestis įsikūręs nedidelėje, žydros jūros apsuptoje Ortidžijos saloje (Ortigia), kurią su Sicilijos sala jungia trys tiltai. Jei vaikštant pakrante Sirakūzų senamiestyje pasidaro per karšta, tereikia įsmukti į senamiesčio gatvelių labirintą. Ten visada gaivu ir vėsu.
Sirakūzai – senas ir įspūdingas miestas, įdomių istorinių ir architektūrinių objektų yra tiek senamiesčio saloje, tiek mieste didžiosios salos dalyje. Mums užteko laiko tik senamiesčiui – skrydžio laikas nenumaldomai artėjo.
Tai buvo trys nuostabios trys dienos ir tik įžanga prieš kelionę aplink visą salą, kurią kadanors tikimės įgyvendinti – juk tiek rytinėje, tiek kitose salos dalyse yra tiek visko pamatyti 🙂
[wpsgallery]
