„Galimybė įgyvendinti svajonę – štai kas gyvenimą daro įdomų“, – taip Paulo Coelho rašė savo legendiniame Alchemike. Kelioms dienoms ištrūkę iš kasdienybės į išsvajotąją Kroatiją, vykti prie ežerų neplanavome. Iš Londono su Ryanair skridome į Pulos oro uostą ir apsistojome Puloje, Istrijos pusiasalio pietinėje dalyje (apie Pulą papasakojome šiame straipsnyje). Turistavome, pramogavome ir džiaugėmės kroatų svetingumu Istrijos krašte, tačiau ežerai neišėjo iš galvos.
Nuo Pulos miesto iki Plitvicos ežerų – daugiau kaip 250 km, Google Maps rodė, kad važiuoti užtruks apie 3 su puse valandos. Kai nusprendėme, kad važiuosime, mūsų neišgąsdino nei ilgas kelias, nei nuo pat ryto pradėjęs pliaupti lietus. O dar kai paskutinę minutę iš vietinio automobilių nuomos punkto pavyko gauti padorią mašinytę – supratome, kad svajonė pamatyti ežerus taps tikrove.
Į kelią leidomės 8 valandą ryto. Prie ežerų, ypač sezono metu, geriausia važiuoti kuo anksčiau, tada dar spėsi pasimėgauti vaizdais, kai mažiau turistų. Kroatijos kelių būklė nustebino gerąja prasme. Pasirinkus greičiausią maršrutą buvo daug mokamų kelių (po 1.5 – 2 eurus), automagistralėse galėjome važiuoti 130 km per valandą greičiu, tik mūsų nuomotas automobilis, kiek pamenu, tai buvo nedidukas Fiat Bravo, mėgo įsibėgėti tik tada, kai jau reikėdavo greitį mažinti…
Magistralėse įspūdį padarė tuneliai kalnuose – labai modernūs, apšviesti, vėdinami, o vienas toks tunelis tęsėsi net apie 7 kilometrus. Artėjant prie Plitvicos ežerų, keliai siaurėjo, tapo labai vingiuoti – kilome į kalnus. Dabar juokas ima prisiminus, kaip supanikavau, kai važiavom labai arti stataus skardžio… Vairuotojas tada juokėsi, bet išvažiuojant iš parko jam pačiam teko sėdėti toje pusėje, kur skardis. Prisipažino, kad nejauku.
Kai pasiekėme Plitvicos nacionalinį parką, vis dar lijo ir neatrodė, jog greitu laiku prasigiedrys. Lietingam orui pasiruošę nebuvome, jei lyja, visai pravartu ten vykstant turėti kokius guminius botus. Po trijų valandų kelionės jau ir išalkti spėjome, bet čia iškilo problema. Didžiulis medinis restoranas, stūksojęs netoli stovėjimo aikštelės, kuris aptarnaudavo daugiausiai turistų – sudegęs. Šalia bilietų kasos įsikūrusiame bufete tvyrojo toks aitrus nosį ir akis griaužiantis degėsių kvapas (pasvarstėme, ar ir šio neištiks ano restorano likimas), kad pietauti ten buvo neįmanoma.
Tai ir pradėjom savo kelionę po ežerų kraštą gurgiančiais pilvais. Tačiau išvydus nepaprastą vietovę, alkis pasimiršo.Plitvicos ežerų nacionalinį parką sudaro 16 ežerų, susijungiančių įvairaus dydžio kriokliais. Ežerai – skirtingame aukštyje, o vanduo – įvairiausių žalių ir mėlynų atspalvių. Bilieto kaina į nacionalinį parką tuo metu, kai mes lankėmės, buvo 110 Kroatijos kunų (apie 14 EUR).
Išvykstant prie Plitvicos ežerų reikėtų nusiteikti ilgam žygiui pėsčiomis. Iš turisto žemėlapyje siūlomų maršrutų galima išsirinkti, kuriuo eiti: nuo trumpiausio (2-3 val.) iki ilgiausio (6-8 val.). Mes pasirinkome viduriuką – maršrutą B – 3-4 valandoms. Maudytis ir žvejoti ežeruose – griežtai draudžiama. Tačiau galima paplaukioti eko-keltu, o pavargus sėsti į tokį neįprastą traukinuką ant ratų ir šiek tiek pasižvalgyti tokiu būdu.
Tiesa, valgyti Plitvicos ežerų teritorijoje vis dėl to gavome. Šalia didžiausio iš ežerų – Kozjako ežero prieplaukos, kur sustoja keltas, aptikome bufetą. Keptos dešrelės, vištiena, bulvytės fri, bandelės, arbata ir kava – viskas, ko reikėjo mums, išalkusiems, iki pilnos laimės.
Kas jau lankėtės prie šių ežerų, tikiu, kad sutiksite, jog verta tam skirti atostogų Kroatijoje dieną. Dar nebuvusiems noriu pasakyti, kad nesvarbu, kurioje Kroatijos dalyje poilsiaujate, nereikėtų išsigąsti atstumo, o tiesiog imti ir nuvykti prie šių ežerų. Plitvicos ežerams artimiausi Zadaro ir Zagrebo oro uostai, nuskridus į Rijeką, Splitą ar Pulą, kelionė iki nacionalinio parko užtruks kiek ilgiau. Ilgiausiai važiuoti tektų iš Dubrovniko, tačiau tokia kelionė Kroatijos pakrante neabejotinai paliktų neišdildomų įspūdžių. Ir visai nesvarbu, kada ten vyksite – vaizdai skirtingai žavūs visais metų laikais.
Tai, ką ten matėme, sunku apibūdinti žodžiais, netgi nuotraukos pilnai neiliustruoja Plitvicos kraštovaizdžio grožio. Reikia pamatyti gyvai! Jei yra rojus, nuo šiol jį įsivaizduoju kaip nesibaigiantį Plitvicos ežerų mėlynumą ir juos supančią žalumą.
Kur: Mukinje b.b., 53231, Plitvička Jezera, Kroatija
Kaina: 55,110 arba 180 Kroatijos kunų (~ 7, 14 arba 23 eurai, kainos priklauso nuo sezono)
Daugiau informacijos: http://www.np-plitvicka-jezera.hr/en/
[wpsgallery]
