Pamario kraštas mums – atradimas. Iš Klaipėdos centro vos per pusvalandį atsidūrėme lyg Skandinavijos pakrantėje, bet ne – čia lietuviška Dreverna. Toliau – Ventės ragas: vėjas, paukščiai, švyturys. Po to – Rusnės sala ir, atrodo, ranka pasiekiama Rusija bei Nemune meškeriojantys Rusijos žvejai. Be galo įdomi patirtis!
Po savo kelionės per Europą, laikinus namus, kelioms savaitėms, radome Klaipėdoje. Tai kai oras geresnis, stengiamės šiek tiek apylinkes apžiūrėti. Pirmoji išvyka – į Pamario kraštą. Be jokio išankstinio plano, specialiai tam nesiruošėme, tiesiog išėję vieną spalio rytą į lauką, pamatėm, kad oras puikus – saulė šviečia, vėjas pakenčiamas, reikia tai išnaudoti.
Pirmoji stotelė – Dreverna, mano žemėlapyje buvo pažymėta žvaigždute jau seniau, kai internete aptikau informaciją, kad ten yra apžvalgos bokštas. Jei yra bokštas, vadinasi yra ir į ką žvalgytis. Išties, vandenų apsupta Dreverna labai žavi. Tai senas žvejų kaimas, įsikūręs prie Kuršių marių ir Drevernos upės.
Atvykus prie mažųjų laivų uosto, galima palikti automobilį ir pavaikštinėti marių pakrante. Netoliese, ant kranto, stovi apžvalgos bokštas. Nuo Drevernos bokšto, kuris yra 15 metrų aukščio, puikiai matosi visas uostas, marios ir Kuršių nerijos kopos. Baltosios kopos iš toli atrodo kaip kokie ledynai, vaizdai tikrai stebinantys! Gaila, kad neplanuotai išvykę, neturėjom fotoaparato, tai geresnių vaizdų parsivežti nepavyko.
Mažųjų laivų uostas, restauruotas, rodos, tikrai neseniai, mums labai primena skandinavišką vaizdelį – panašias pakrantes matėme Geteborgo užmiestyje ir salose. Vasarą čia kursuoja laiveliai maršrutu Dreverna-Juodkrantė-Dreverna. Įsivaizduoju, kad saulėtą vasaros dieną, laukti laivelio prigulus ant plačių suolelių-gultų labai malonu.
Šalia prišvartuotas laivas, pavadintas Dreverna mus apgavo. Pagalvojom, kad tai koks kuršių laivas, skaičiuojantis ne pirmą šimtmetį. Bet iš tiesų, tai tik prieš dvejus metų pagal kuršių tradicijas pastatytas burinis laivas, skirtas edukacinei programai Žvejų kelias, taip pat pramoginiams plaukiojimams (daugiau informacijos čia >>).
Palikę Dreverną, judėjom toliau, link Ventės rago. Pravažiavom Kintus, žavus miestelis, vasarą tikrai būtų smagu užsukti. Tada pasukom žvyrkeliu per miškelius, ir galiausiai pasiekėme Ventės miestelį ir Ventės kyšulį. Oras, kaip ir priklauso pajūryje, greitai keitėsi. Drevernoje dar nebuvo taip vėjuota, kaip Ventės rage, o atrodo, pavažiavom tik keliolika kilometrų. Nors gal visada Ventės rage taip vėjuota?
Ventės pusiasalyje, eidami link smailiosios pusiasalio dalies, matėme paukščių gaudykles – Ventės ragas turbūt visiems geriausiai žinomas, kaip Lietuvos paukšių žiedavimo stotis. Praėję ornitologijos stotį, atsidūrėme prie Ventės rago švyturio.
Šis 11 metrų aukščio švyturys, pastatytas 1852 m., yra valstybės saugomas technikos paminklas. Į švyturio bokštą galima užlipti nemokamai, senais suktais laiptais. Iš bokšto matosi Kuršių nerija ir aplinkinės vietovės, netgi Rusnė, kuri bus mūsų tolimesnis tikslas.
Šalia laiptų, vedančių link tako į marias, stovi miela skulptūrėlė – Meilės akmuo. Originali vieta prikabinti meilės spynelę 🙂 Bet mes spynos neturim, tai leidžiamės žemyn. Kuo toliau betoniniu taku-molu į marias, tuo žvarbiau darosi. Bet vaizdai kokie geri! Pakentėti verta!
Čia susitinka dvi stichijos – vanduo ir vėjas. Šis 250 m molas yra vienas iš statinių, padėjusių išsaugoti Ventės rago smaigalį. Taip patbuvo tvirtinami ir akmenimis grindžiami pusiasalio krantai, kad vanduo nepaskandintų dalies pusiasalio.
Ventės rage yra ir nedidelis modernus muziejus, supažindinantis su paukščių migracija, žiedavimo istorija, tyrimais ir paukščių rūšimis, aplankančiomis šį pusiasalį. Įėjimas į muziejų – 3 €.
Po Ventės rago, pakeliui į Rusnę, bandėme užsukti į Miniją, kitaip dar vadinamą Mingės kaimu. Susiviliojom kažkada girdėdu apibūdinimu, kad Mingė – tai lietuviška Venecija, kur gatvę atstoja upė. Bet sėkmingai rasti šio kaimo nepavyko. Esam nevietiniai, tai pasikliovėm Google Maps, kuris vedė per žvyrkelį, apsuptą laukais ir norėjo, kad suktume į privatų kelią. Galvojam, gal mus tiesiog bet kur prie Minijos upės atves. Tada paieškojom kito tikslo, su pavadinimu Minija, bet ten irgi kažkas ne taip, tai galiausiai nusprendėm važiuoti tiesiai į Rusnę. Mingė liks kitam kartui, kai pasidomėsim, kaip ten nuvykti, arba kai šilčiau, pasistatysim automobilį pakelėj ir eisim kaimo ieškot 🙂
Galiausiai, kirtę tiltą per Atmatos upę, atvykom į Rusnę, didžiausią Lietuvos salą. Rusnę ir kitas mažesnes salas iš visų pusių supa vanduo, šios salos yra Nemuno deltos regioniniame parke. Nemuno delta yra žemiausia vieta Baltijos pajūrio žemumoje, pakilusi tik kelis metrus virš jūros lygio.
Rusnėje pavaikštinėjom palei Nemuno ir Skirvytės upių santaka; toje vietoje, kur kitoje upės pusėje – jau Rusija. Taip keista buvo, kai suvokėm, kad pirmą kartą esam taip arti Rusijos sienos. Už keliasdešimties metrų, kitoje pakrantėje stovi Lada markės automobiis, į upę įbridę meškerioja rusų žvejai. Mūsų pusėję į tą pačią upę meškeres įmerkę stovėjo lietuviai žvejai…
Rusnėje šį kartą daug laiko nepraleidom, buvom sušalę ir alkani, tad pasukom atgal namo. Bet kai vėl bus proga, būtinai dar kartą atvyksim pašniukštinėti šią ir kitas salas Nemuno deltoje. Lankytinų vietų Rusnėje yra nemažai, daugiau apie tai http://salarusne.lt., o daugiau informacijos apie Nemuno deltos regioninį parką čia >>.
[wpsgallery]
