Lygiai taip pat negana ir vieno karto. Nors Paryžių pamatėm labai greitai ir gana paviršutiniškai, to užteko, kad susižavėtume šiuo miestu ir norėtume pajusti paryžietišką gyvenimą dar kartą.
Į Paryžių užsinoriu vėl ir vėl, kai tik pamatau jį kokioje nuotraukoje ar filme. Taip buvo, kai pažiūrėjau pernykštį Vudžio Aleno filmą Vidurnaktis Paryžiuje. Kartais užsinoriu, kaip to filmo herojus, trumpam patekti į tikrą paryžietišką gyvenimą, pamatyti viską iš vidaus. Nes negali užtekti kelių dienų, savaitės ar net kelių mėnesių, kad pamatytum tikrąjį Paryžių. Tas pats ir su Londonu – kas iš to, kad pamatai Big Beną, nueini į kokį miuziklą ar muziejų. To neužtenka, reikia čia pagyventi. Dar neblogai turėti draugų, kurie parodytų tai, ko įprastai turistai nepamato.
Paryžius nuo Londono ne taip jau toli ir nuvykti ten galima visai greitai: Eurostar traukiniu iš Kings Cross į Gare du Nord stotį Paryžiuje kelionė trunka apie dvi valandas, skrydžiai – dar trumpiau, bet aišku, reikia pridėti nuvykimo į oro uostą ir registracijos laiką. Pigiausia, bet ilgiausiai – apie 8 valandas trunkanti kelionė – autobusu. Tokią kelionę savaitgaliui mes pasirinkome prieš porą metų – tada, vasario viduryje, lėktuvų ir traukinio bilietai buvo itin brangūs, nes vasarį daug kas nori į Paryžių. Iš Londono Paryžių šiuo metu veža Eurolines ir Megabus.
Per vieną dieną Paryžiuje – nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro, aplankėm nemažai. Atvykom į autobusų stotį, šokom į metro ir nulėkėm į Trocadero – ši aikštė yra labai gera vieta pasigrožėti Eifeliu ir miesto panorama. Gana ankstų rytą turistų ten nebuvo daug, bet raktų pakabukų Eifeliukų pardavėjai jau buvo susirinkę. Visą savo asortimentą susikabinę ant vieno metalinio apskritimo jie taip ir žvangina juo kiaurą dieną. Ryte už vieną pakabutį jie prašo ir 1, ir 2 eurų, vakare jau gali gauti penkis pakabukus už eurą.
Tą rytą Trocadero aikštėje supratom, kad Paryžius – nepigus miestas. Už mažytį vienkartinį puodelį kavos iš paprasto kioskelio sumokėjom po 3,5 euro. Taip pusryčiaudami grožėjomės Eifeliu. Šiaip tai tas bokštas nėra gražus – didžiulės metalo konstrukcijos ir tiek. Bet Eifelis buvo turbūt vienas iš geriausiai žinomų užsienio statinių dar kai buvom vaikai ir atrodė toks tolimas ir nepasiekiamas, kaip dabar atrodo mėnulis. Tik keli laimingieji bendraamžiai buvo apsilankę Paryžiuje (ir aišku, Disneylande), ir pasakodavo istorijas, kaip ten viskas gražu. Tuomet, kokiais 2000-aisiais metais, kai dar Europos Sąjungos sienos Lietuvai atviros nebuvo, neatrodė, kad apskritai kada nors nukeliausim tiek toli į užsienį. Tokie sentimentai iš vaikystės lydėjo mus į Paryžių.
Į Eifelį lipom laiptais. Mums, turbūt kaip ir daugeliui kitų žmonių, visokie apžvalgos bokštai yra silpnybė. Pamatę aukštesnį kalną būtinai lipam pasižiūrėti, kaip viskas atrodo iš viršaus. Smagu matyti daug ir toli, o sako, kad nuo Eifelio giedrą dieną gali žvalgytis ir matyti viską aplink 65 km spinduliu. Tą dieną Paryžiuje labai toli nematėme, dangus buvo pilkas ir debesuotas, matyt, kaip įprasta vasario mėnesį.
Į pačią bokšto viršūnę kelia tik liftas, kaina – 5 eurai. Eilė prie jo buvo didelė, tad nelaukėm ir iš pačių aukštybių Paryžiaus nepamatėm (nors iš tikrųjų tai tik pasiteisinimas – bijojau aukščio, jau ir laiptais užlipus į tą vidurinįjį aukštą buvo baisu). Dėl to turiu dar vieną priežastį nuvažiuoti į Paryžių ir įveikti tą savo baimę, kuri per tuos pora metų šiek tiek susitraukė. Bilietai į Eifelį lipant laiptais mums kainavo po 3,5 euro, kažkaip nusistebėjom, manėm, kad mokėsim po 10 tai tikrai.
Nusileidę iš Eifelio, keliavom toliau pėstute Senos pakrante, Luvro ir Eliziejaus laukų (Champs-Élysées) link. Ten viskas netoli – ir Notre Dame – Dievo Motinos katedra, Bastilija, Concorde aikštė, žymiosios Triumfo arkos. Taip nemažai kilometrų mieste nukeliavom pėsti. Nebuvo esmės naudotis viešuoju transportu, jei viską gali pasiekti per 10 -15 minučių kojomis. Tik į Monmartro (Montmartre) rajoną ir vėliau į La Defence važiavome metro, eiti būtų buvę toloka ir jau buvome pavargę.
Monmartre funikulieriumi pakilom į 130 m aukščio kalną, ant kurio stovi Šv. Širdies bazilika. Ten daug turistų, juos linksmina visokie muzikantai ir šiaip talentingi žmonės, ten visi dairosi į Paryžiaus panoramą. Toje vietoje, pakibęs ant lempos stulpo, futbolo kamuolį sukinėjo ir turistų dėmesį priklaustė Iya Traoré, gana gerai žinomas ne tik Prancūzijoje, bet ir už jos ribų.
Apskritai, visas Monmartro rajonas labai atpalaiduoja, kažkaip užsinori džiaugtis gyvenimu ir elgtis nerūpestingai. Su tokiom nuotaikom ir sėdėjom ten lauko kavinukėj ir gurkšnojom belgišką alų.
Diena ėjo į pabaigą, dar nuvažiavom iki La Defence, tokio modernaus dangoraižių rajono, ir paskui dar kartą į Trocadero. Sutemus Eifelį pamatyti yra būtina, naktį Paryžiaus simbolis būna apšviestas ir atrodo labai įspūdingai, o kas penkias minutes užsidega ir žybčioja daugybė lempučių.
Tokie mūsų prisiminimai ir nostalgija Paryžiui. Tikiu, kad ten dar kartą nukeliausim.
PAPILDYMAS: Paryžiuje dar kartą buvome, bet tik pravažiuodami, kai keliavome į Šamoni automobiliu iš Londono. Kadangi Paryžius buvo beveik pakeliui, tai nusprendėme užsukti, užmesti akį į naktinį Paryžių ir gražiai apšviestą Eifelį. Tačiau atvykę apie 4 val. ryto, vietoj gražiai apšviesto Eifelio pamatėme tamsų, gana baugiai atrodantį bokštą. Aha, tai reiškia, kad 20 tūkst. lempučių šviečia ne visą naktį, arba bent jau tą naktį dėl kokių nors priežasčių nešvietė.
Paryzius… grazus net kai apsiniauke 🙂
Cha…man tas pats, po šio straipsnio užsimaniau ir vėl įParyžių. :))
Nuostabus straipsnis, esu gadas Paryziuje, ir galiu teigti kad jus pamatet ta zavinga miesta, pajutote jo romantiska kvapa, prisilietete prie jo amzinojo ritmo. Jei kada nors pasiilgsite Prancuzijos ir sugalvosite grizti, as mielai padeciau Jums organizuoti idomias keliones prie vandenino – i Normandija, Mont Saint Micheli ir kt. mano e-mail: tur.and.france@gmail.com.