Kaip lengva atitrūkti nuo išorinio pasaulio, kai aplink nėra nieko, tik kalnai ir jūra… Toks jausmas aplankė sėdint atokiame paplūdimyje Morgiou įlankoje, kuri yra viena iš kelių vaizdingų Calanques parko įlankų, vos pusvalandis kelio nuo Prancūzijos didmiesčio Marselio.
Keliaujant Žydrosios pakrantės keliu, prabangą ir turistų pilnus miestelius ne kartą keičia laukiniai, atokūs, slapti paplūdimiai. Tokie žavūs kontrastai lydi ir mus, važiuojančius šiuo maršrutu. Atrodo, ką tik vaikštinėjome brangiajame Monake ir turtuolių pamėgtame San Tropezo kurorte, o jau esame gamtos apsuptyje, Calanques nacionaliniame parke (Parc National des Calanques).
Ši vieta atrodo labai toli nuo civilizacijos, bet tiesa kitokia – šis parkas yra tik 30 min. kelio nuo Prancūzijos didmiesčio Marselio centro. Les Calanques – tai aukštos kalkakmenio uolos, įsiterpusios į Viduržemio jūrą, ir taip suformavusios siauras, gilias įlankėles. Mini fjordai Viduržemio jūroje!
Calanques parke suskaičiuojama bent 24 įlankos. Automobiliu ir po to pėsčiomis iš Marselio pusės lengviausiai pasiekiamos vienos didžiausių – Sormiou ir Morgiou įlankos, o Port Mlou įlanka yra arčiausiai Cassis miestelio. Turint laiko, galima leistis į žygį maždaug 20 km taku, jungiančiu Marselį su Cassis, užsukant į visas ar pasirinktas įlankas. Žemėlapį su įlankomis rasite čia>>.
Mes tiek daug laiko neturėjom, tai nusprendėm pamatyti vieną iš įlankų – Calanque de Morgiou. Važiuojant iš Marselio link Calanques parko nustebino, kaip greit didmiesčio džiungles pakeičia laukinė gamta. Važiavom gatvėmis, sausakimšomis automobilių, paskui Marselio pakrantės keliu, tada gyvenamaisiais rajonais ir staiga – medžiai, krūmai, uolos ir visiškai jokios civilizacijos. Na, išskyrus patrupėjusį alfaltą ir kelio atitvarus.
Kai iki Calanque de Morgiou dar buvo likę keli kilometrai, vairuotojas nusprendė toliau nebevažiuoti – kelias pasidarė labai siauras ir status, su staigiais posūkiais. O mes ne su lengvąja mašina ar kokiu džipu, bet su didoku mikroautobusu Fiat Ducato, kuriame 8 žmonės ir dar pilna bagažinė daiktų. Sustojom, kur buvo vietos, palikom savo transportą, į kuprines įsidėjom vandens buteliukų ir patraukėm žemyn, link jūros.
Nulipti sunku nebuvo, žingsniavom pasišokinėdami, tik kai kur nuokalnę pakeisdavo įkalnė, bet nieko per daug sudėtingo. Užtat grįžtant reikės daugiau jėgų atiduoti – kelias atgal bus stati įkalnė.
Po kelių kilometrų priėjom Morgiou įlankoje įsikūrusį miniatiūrinį uostą. Jame prišvartuotos nedidelės žvejų valtys, šalia stovi keli namai ir keliolika mažų trobelių. Ant vieno namuko buvo užrašas, kad čia le restaurant, bet ne sezono metu veikia tik savaitgaliais. Kitos trobelės atrodo kaip laikini būstai – galbūt čia apsistoja žvejai, atvykę iš Marselio? Panašiai kaip pas mus sodo nameliai, kai šeimininkai tik sezono metu atvyksta padirbėti ir papoilsiauti.
Tuo metu be mūsų, Morgiou buvo tik keli pavieniai žmonės, tai neapleido jausmas, kad esam labai labai toli nuo civilizacijos, lyg atklydę į kokį apleistą miestelį…
Uoste mūsų dėmesį patraukė vandens gyventojai – žuvys, jūros ežiai ir medūzos, kurių šokį stebėjome kelias minutes ir dalį jo nufilmavome štai čia:
Pasižiūrėjus, kas vyksta vandenyje, žvilgsnis nukrypo į įlanką supančius stačius kalnus – čia yra vos įžiūrimų takelių, kuriais galima užlipti į patį viršų. Mes tik šiek tiek pakilome pamatyti įlanką iš aukščiau, bet toliau kopti nesiryžome. Buvo sunku nuspėti, kiek užtruktų eiti iki pačio viršaus ir atgal, o kadangi po to turėjome įveikti 3 km atgal į kalno, kur palikome automobilį, nusprendėm nerizikuoti.
Vaizdai jau ir iš čia buvo gana įspūdingi – tiek į žvejų uostą, tiek į pačią įlanką ir jos sienas, užstojančias Viduržemio jūros tolius. Iš šio taško kitoje įlankos pusėje mūsų dėmesį patraukė mažytis paplūdimys.
Šį paplūdimį pasiekėm apėję aplink uostą ir per takelius bei laiptus tarp uolų. Patekom į iliuziją, jog esam visiškai atskirti nuo aplinkinio pasaulio. Čia buvo visiška ramybė – tik mes ir mus supantys kalnai ir jūra… Hipnotizavo vandenyje vos vos linguojančios valtys ir po truputį už kalvų besislepianti saulė. To jausmo, kuris užplūsta, kai laimę suteikia paprasti dalykai, čia buvo daug…
Lankantis Marselyje, įlankoms verta skirti bent pusdienį. Šiltu oru iš šių įlankų turbūt net nesinorėtų grįžti į miestą. Įsivaizduokit, kaip būtų gera, susiradus kokią atokią įlankėlę, tingiai mėgautis saule ir Viduržemio jūra…
Arba leistis nuotykių ieškoti, pavyzdžiui, plaukiant kajaku ar netgi nardant po povandeninius urvus. Vienas tokių urvų – Cosquer urvas, visai šalia Calanque de Morgiou. Įėjimas, arba tiksliau įnėrimas, į šį urvą yra 37 metrai po vandeniu, taigi, be nardymo įrangos čia neapsieisi.
Daugiau informacijos apie Calanques parką galima rasti čia>>.
Savo įspūdžius iš Marselio jau papasakojome straipsnyje Prancūzijos gražuolis Marselis >>.
[wpsgallery]
