Pabūti virš debesų, pasijusti lyg ant pasaulio viršūnės, išmėginti save ir galbūt patekti į sąrašą žmonių, užkopusių į visas 282 munro viršūnes, esančias Škotijoje. Tokių tikslų vedami, žmonės jau ne vieną šimtmetį kopia į aukščiausius Škotijos kalnus. Tarp jų – ir lietuviai, kurie lyg susitarę pasakoja, jog kalnai – geriausia terapija, tačiau perspėja apie pavojus ir pataria tinkamai pasiruošti.
Škotijos aukštumos – Highlands – žavi vietinius ir keliautojus iš viso pasaulio. Aukštumose dominuoja didžiausios Škotijos viršūnės, pavadintos munro vardu. Munro kalnai yra aukštesni nei 3000 pėdų (914 metrų) virš jūros lygio. Taip pavadinti žymaus alpinisto Hugh Munroe garbei, kuris į šias viršūnes lipo ir surašė dar 1891 metais. Sero Munroe sąrašas buvo netikėtas daug kam – jame buvo 283 kalnai, o tuo metu manyta, kad tokio aukščio viršukalnių Škotijoje yra ne daugiau kaip 30!
Šiuo metu munro sąraše yra 282 kalnai, jį galite rasti čia. Pats žymiausias munro kalnas – Ben Nevis, aukščiausias ne tik Škotijoje, bet ir visoje Britanijoje.
Munro viršūnės ir išbandymai lipant į jas sužavėjo ir mus. Kai prieš 6 metus įsikūrėme Škotijoje, į pirmąją munro įlipome netyčia – išėję pasivaikščioti po Corrie Fee (daugiau apie tai čia). Po to savaitgalius vis dažniau leidome gamtoje, kartais į vieną kitą kalną įlipdavome. Galiausiai tapo įdomu tas viršūnes skaičiuoti. Šiuo metu esam įveikę kelias dešimtis munro kalnų (mano skaičius 40, Daliaus 42). Šeimoje atsiradus mažam keliautojui, munro kolekcionavimas laikinai pristabdytas 😊
Škotijos gamtą ir munro kalnus mėgsta nemažai Škotijoje ir netoli jos gyvenančių lietuvių. Keli tautiečiai – Renata, Laura ir Deimantas, turintys patirties žygiuose po Škotijos kalnus, su Buvauten.lt pasidalijo naudingais patarimais ir prisiminė įdomiausius nuotykius kalnuose.
Renata
Škotijoje daugiau kaip 9 metus gyvenančiai Renatai meilė kalnams peraugo į gyvenimo būdą.
“Munro kolekcionuoti pradėjau dėl kelių priežasčių. Pagrindinė priežastis – puikus būdas pažinti save, lavinti ir grūdinti savo charakterį. Antra priežastis – noras pažinti kiekvieną Škotijos kampelį. Trečia priežastis – tai puiki priemonė iškrauti blogas emocijas bei pasikrauti teigiamomis. Aš visada būsiu dėkinga žmogui, kuris mane įkvėpė savo pasakojimu apie kalnus”, – pasakoja kalnų mylėtoja.
Renatos munro viršūnių skaičius įspūdingas ir nuolat auga. Šiuo metu ji yra įveikusi daugiau kaip pusę visų munro kalnų – net 150! “Pirmus 54 munro įveikiau per 2 metus. Pernai užlipau į 50 viršūnių, bet buvau užsibrėžusi 100. Tad šiemet bandysiu pakartoti. Svarbiau turiningai praleistas laikas”, – skaičiuoja Renata.
Paklausus, kuri Škotijos vieta labiausiai patinka, Renata vardija: “Tiek Glencoe, tiek Torridon, tiek Glen Shiel, tiek Skye sala, tiek Cairngorms nacionalinis parkas, tiek Loch Lomond. Viskas priklauso nuo oro. Vasaros sezonu galima žymiai daugiau nuveikti, ilgesnes trasas įveikti. Žiemą visai kitoks kopimas, o jei dar per suledėjusį sniegą reikia kopti, tai širdis džiaugiasi. Abu sezonai man patinka”.
Paklausiau, kaip Renata ruošiasi į savo žygius: “Dažniausiai pirma aš nuvykstu į vietą, pasižiūrėti kaip reikalai su stovėjimo aikštele, nes ne visur leidžiama parkuotis per naktį – aš visada važiuoju iš vakaro. Pasižiūriu, kur takas prasideda, pasitelkus AllTrails programėlę, ir 10 kartų orus tikrinu. Kas liečia nakvynę, tai esu savo mašiną pritaikius tam”.
Labiausiai įsiminęs žygis Renatai – Blà Bheinn (Bleiven) viršūnė Skye saloje. “Iš aikštelės pasirodė, kad jis toks lengvas, aš pilna pasitikėjimo, juk esu įveikus Eonach Eagach ridge bei Buachaille Etive Mòr curved ridge, nusprendžiau apeiti visą ratu. Dar nudyvijau, kai 2 vyrukai išėjo lipti apsikarstę pilna įranga. Tad, kai priėjau upę pasukau dešinėn. Tik pasiekus šoninę viršūnę, supratau, kaip klydau. Uolos stačios, aukštos. Kiek galėjau, tiek ėjau, ir teko leistis atgal. Nusileidus lipau dar kartą, bet jau tiesiai į Blà Bheinn viršūnę. Ant šito munro praleidau 12 valandų ir jis man labiausiai įstrigo”.
Lipimas į munro kalnus – dažnai su išbandymais ir nuotykiais. Su tuo sutinka ir Renata. “Mano išbandymai būna, kai pasikrovus 20 kg kuprinę iškeliauju į ilgą, alinantį žygį. Vienas iš jų buvo Fisherfield Six, 40 km trasa. Dažnai būna, kad tako nesimato, tad tenka apmąstyti kiekvieną žingsnį, ypač einant per sniegą. Būna, kad reikia nugalėti aukščio baimę, kai reikia praeiti skardžiu”.
Renata dažnai lipa ir stovyklauja viena. Ar nebūna baugu ir nejauku, pasiteiravau. “Patys geriausi prisiminimai iš žygių su stovyklavimu. Pamenu, kai pirmą kartą stovyklavau, pasirinkau netinkamą, akmenuotą vietą. Dar stiprus vėjas pūtė. Buvo baisoka, bet tą naktį buvo daug stovyklautojų. Per savo jubiliejinį stovyklavimą naktį prie pat palapinės zuikis atėjo, kažką gardžiai griaužė, tada išgąsdino truputį. Bet kai pamatai, kad daug tokių vienišų stovyklautojų yra, baisu nebūna. Svarbu rasti tinkamą vietą palapinei ir gerai įtvirtinti, kad vėjas nenupūstų”.
Ką tiek daug patirties kalnuose turinti Renata patartų pradedantiesiems? “Lipkit, lipkit,lipkit!!! Išbandysit save, pasikrausit geros energijos ir užkandžiausit su nerealiu vaizdu”, – ragina Renata ir jau ruošiasi 2024-ųjų munro sezonui. Ateinančiais metais ji žada organizuoti grupinius žygius su nakvynėmis munro viršūnėse.
Laura ir Rimas
Škotijoje jau 15 metų gyvenanti pora aplankė daug gražių Škotijos gamtos vietų ir kalnų – ir žino, kaip svarbu yra tinkamai pasiruošti prieš žygius į kalnus. “Visada žavėjomės kalnais važiuojant pro Glencoe, ar kitas vietoves, bet jie tuomet atrodė tokie didingi ir neįveikiami. Pati pradžia, pradėjus kopti į kalnus sutapo, kai pradėjome aktyviai sportuoti, aktyvumas persikėlė ir į gamtą. Vieni iš pirmųjų įveiktų kalnų buvo visiems gerai žinomi Ben Lomond ir Ben Lawers. Tuomet atrodė, kad kažkokio didelio pasiruošimo nelabai reikia, tiesiog sugalvojom ir išvažiavom. Tą kartą ant Ben Lomond viršūnės nieko nepamatėme, nes buvo tirštas rūkas ir stiprus vėjas. Kai lipome į Ben Lawers pasitaikė geresnės oro sąlygos, ir tai mus paskatino pradėti ruoštis kelionėms iš anksto”, – pasakojo Laura.
Geram ir saugiam žygiui į kalnus oro sąlygos yra prioritetas. “Dažniausiai žygius pradedame planuoti savaitę prieš išvykstant, visada turime paruošę kelis variantus, tikriname oro sąlygas, ypatingai didelę reikšmę turi vėjo greitis. Ir tik dieną prieš išvykstant, nusprendžiame, į kurį kalną kopsime, kur oro sąlygos palankesnės. Buvo ir tokių atvejų, kai atšaukėme planus paskutinę minutę, nes oro sąlygos drąstiškai pasikeitė ir tiesiog nesinorėjo rizikuoti. Orą ir vėjo greitį dažniausiai stebime mountain-forecast.com, o į kalnus kopti naudojamės AllTrails programėle, jį prenumeruojame, kad neryšio atveju galėtume parsisiųsti žemėlapį. Kartais peržvelgiame Fatmap, esame gavę rekomendacijų dėl Komoot programėlės, bet neteko naudotis. Taip pat patinka Youtubėje susirasti ir peržiūrėti keletos skirtingų žmonių video, būtent apie tą kalną, į kurį planuojame kopti, tokiu būdu galima susirinkti ar išgirsti naujos ir negirdėtos informacijos apie tą vietą, gauti naudingų patarimų. Vienas žiūrimiausių kalnų blogerių youtubėje Scotland’s Mountains, dar patinka Scottish Munro Journey, neseniai atradome Walk with Wallace kanalą, na ir keletas kitų”, – informacija dalijosi Laura.
Kalnuose daug pavojų, ir kartais net geriausiai suplanuotas žygis gali baigtis visiškai netikėtai. “Sunkiausias žygis, sukėlęs daug streso ir pareikalavęs pastangų, buvo Skye saloje į Sgurr na Stri. 25 km, nieko sudėtingo, bet kai mažiausiai tikiesi, net ir lygioje vietoje gali nutikti tai, ko net nepagalvotum. Antra pusė praktiškai lygioje vietoje užkliuvo už akmens, ir kulversčiu vertėsi kelis kartus. Tą minutę galvojau širdis sustos, žmonių aplinkui nėra, ryšys prastas, ir likę 12 km kelio atgal, oras taip pat nieko gero nežadėjo. Dėkui Dievui, koja nebuvo lūžus, tik stipriai išsinarino, tai šlubčiom įstengėm įveikti tuos 12 km, su savimi turėjom šaldantį purškiklį, kurį naudojom skausmui malšinti, taip pat stengėmės judėti pirmyn, nestoti ir netraukti kojos iš bato, kad ji dar labiau nepradėtų tinti. Tai buvo įvykis su laiminga pabaiga, bet daugiau to nenorėčiau patirti. Kitas žygis pareikalavęs ištvermės, tai buvo Creag Meagaidh rezervate, kelionė taip pat truko pakankamai ilgai, įveikėme virš 20 km, įkopėme į 4 munro viršūnes, bet po pietų, vėjo stiprumas labai stipriai pasikeitė, vos buvo įmanoma išstovėti ant kojų, vėjo greitis nuo 30km/h pakilo iki 60km/h, pradėjo lyti. Atrodė, kad akmenų lavina krenta iš dangaus, dėl stipraus vėjo, o ne lietus lija. Grįžome sėkmingai. Taigi, kad ir kaip beplanuotum, viskas tiesiog gali apsiversti aukštyn kojom. Patarimas visiems, išlikite tokiose situacijose budrūs ir turėkite bent jau minimaliai pirmosios pagalbos priemonių, jeigu prireiktų”, – patarė ir prisiminimais dalijosi Laura.
“Galėčiau išskirti labiausiai sujaudinusią kelionę, kai buvome gelbėjimo operacijos liudininkai. Visa tai vyko Hidden Valley, Glencoe. Tą dieną mes kopėme į Bidean Nam Bian viršūnę, ir pakeliui namo, jau nusileidus į Hidden Valley, pro mus žaibišku greičiu prabėgo paramedikas, tada išgirdome straigtasparnį, matėme žmones, kuriems atsitiko nelaimė, stebėjome visą operaciją. Gelbėtojai turėjo įveikti nemažą atstumą iki nukentėjusių, gelbėtojai kosminiu greičiu pasiekė nukentėjusius, viską stebėti buvo kažkas tokio, tai žmonės, kurie atlieka tikrai labai sunkų ir pavojingą darbą. Sujaudino paramedikas, kuris bėgo į nelaimės vietą kuo greičiau, kliuvo už akmenų, nežiūrėdamas kas po jo kojomis, vienu metu pasirodė, kad jis pats užkliuvęs nugrius. Tai žmonės, kurie verti tikrai didelio palaikymo ir pagarbos”.
Laura mano, kad bet kurioje Škotijos dalyje galima atrasti įspūdingų ir nepaprastai gražių vietų. “Patinka keliauti po visą Škotiją, kiekviena vieta yra savita ir graži, taip pat patinka lankytis tose pačiose vietose po kelis kartus tik skirtingais metų laikais. Daugiausiai esame keliavę po Glencoe, bet paskutiniu metu vis labiau traukia į Torridon, Assynt, vakarinę pakrantę, kur nepaprastai graži laukinė gamta, ten jautiesi, kaip būtum visai kitoje planetoje. Man kalnai asmeniškai yra daugiau nei viršūnės pasiekimas, tai tarsi – gydymo terapija”.
Deimantas
Anglijos Cumbria regione, netoli Škotijos sienos, gyvenantis Deimantas dažnesnis svečias Lake District kalnuose nei Škotijoje, tačiau prisipažįsta užsikabinęs munro kolekcionavimu.
“Pirmąsyk įlipęs į kalną Lake District 2007 metais, pradėjau domėtis kalnais. Lake District yra 214 Wainwrights viršūnių, žemiausia – 290 m, aukščiausia – Scafell Pike – 978 m virš jūros lygio. Esu įveikęs daugiau negu pusę šių kalnų. Pažintį su Škotija pradejau nuo Edinburgh ir Glasgow. Škotija graži ir svetinga šalis. Vėliau atradau munro kalnus. Man tai buvo naujas iššūkis, užsibrėžiau išbandyti save visai kito lygio žaidime. Įkopęs į aukščiausią kalną Ben Nevis, pagavau azartą ir kas mėnesį kopiau vis į kitus munro kalnus. Kiekvienas munro – tai atskiras nuotykis, atskira istorija. Lipimas į aukštesnius kalnus nėra lengvas, bet pasiekęs viršūnę didelėmis pastangomis, kiekvieną kartą daraisi stipresnis ir nepalaužiamas. Tai terapija sielai ir kūnui.”
Šiuo metu pas Deimantą ant sienos kabo Lake District kalnų žemėlapis. “Intensyviai planuoju kiekvieną kopimą, norėčiau juos įveikti per ateinančius keletą metų ir užbaigti visus Wainwrights kalnus. Tuomet į Škotijos munro kopimą leisiuosi visu pajėgumu, reikės plano ir pasiruošimo – kai kurie munro yra labai pavojingi, neteisingai įvertinus riziką, pasekmės gali būti liūdnos”.
Deimantas neslepia, jog kalnuose teko susidurti ir su pavojais. “Pripažinsiu, kelis kartus teko būti tarp gyvybės ir mirties, bet tai buvo klaidos, kurias padariau pradžioje, kai pradėjau lipti į kalnus. Pirmiausia, prieš einant į bet kokį kalną, svarbu stebėti orus kalno viršūnėje”.
Deimantas prisiminė įvykį, kai lipant į 800 metrų aukščio kalną su grupe, saulėtą dieną, pasiekus viršūnę, oro sąlygos pasikeitė drastiškai. “Buvome ant skardžio, tako plotis gal 3 metrai, bet atrodė atsargiai praeisime, kol netikėtai užėjęs juodas debesis paskandino mus beprotiškose sąlygose: vėjo stiprumas 70-80 MPH, matomumas gal 2 metrai į priekį, aplink debesys ir rūkas, smarkus lietus, temperatūra nukrito. Apėmė panika, nes mus visus putė link skardžio krašto. Visi gulėmės ant žemės ir šliaužėme iš pavojingos zonos, toliau nuo skardžio. Pasisekė rasti didelių akmenų užuovėją, ten drebėdami iš šalčio laukėme, kol viskas nurims. Tačiau vienas iš mūsų buvo visiškai peršlapęs, tai skubiai reikėjo nusileisti žemyn, kur temperatūra aukštesnė. Sukandę dantis, vorele pajudėjome į rūką, besiblaškydami ir nesutardami, kur kelias – navigacija buvo bevertė. 3 valandas lipome žemyn taip ir nepabaigę žygio, tačiau svarbiausia, kad visi grįžome namo sveiki. Pasimokėme iš klaidų ir toliau judame į priekį”, – apie sudėtingą žygį pasakojo Deimantas.
Lipti į kalnus pradėjęs vienas, Deimantas stengiasi suburti kalnų mylėtojų komandą. “Dažniausiai lipu vienas, kartais prisijungdavo žmona, kolegos. Pernai susipažinau su Martynu, jis didelis munro kalnų mylėtojas. Nuo tada į munro stengiamės kopti kartu. Kilo mintis sukurti bendraminčių grupę – susipažinti, kartu kopti į kalnus, planuoti žygius ir nuotykius. Taip atsirado Facebook grupė Big Steps, kurią administruojame kartu su Martynu ir jo žmona. Tikiuosi, kad augsime į didelį ir draugišką kolektyvą”.
Norintiems lipti į kalnus, bet dar nedrįstantiems, Deimantas turi keletą patarimų: “Pradėkite nuo mažesnių kalnų, ištudijuokite, kur veda takas ir kur atsarginis kelias – būna visko, upės patvinsta, ir tenka ieškotis kito kelio. Žiemą greitai temsta, neužsibūkite kalnuose, aklinoje tamsoje sunku orientuotis”. Ir galiausiai – eikite į žygius su grupe, taip saugiau ir smagiau!
