Šiuo metu Indijoje gyvenantis keliautojas Karolis Bareckas (Road is endless) Buvauten.lt pasakoja apie savo nuotykius, patirtus keliaujant autostopu Prancūzijoje, Andoroje ir Ispanijoje.
Man kažkodėl visada norėjosi keliauti liepos mėnesį. Taip atsitiko ir gūdžiais 2010 m., kuomet autostopu aplankiau Prancūziją, Andorą ir Ispaniją. Apie miegojimus pakelėse, benzino kolonėlėse ir pirmas tris tranzavimo dienas nelabai yra pasakoti. Daugybė mašinų, daugybė sutiktų vairuotojų, ilgos pašnekesių valandos ir štai mes jau Prancūzijoje.
Pirma stotelė – Lionas. Šiame mieste pirmąsyk apsilankiau keliaudamas autostopu dar 2009 m. Tuomet susipažinau su vietine prancūze, kuri praėjus metams pakvietė mane ir mano bendrakeleivę pasisvečiuoti. Pirmą kartą lankydamasis Lione tiesiog basčiausi gatvėmis be žemėlapio ir tikslo, išsimiegojau už nuošalaus apgriuvusio namo, o dantis valiausi centrinės miesto aikštės tualete. Jei ir apsilankydavau kokiame nors turistiniame objekte – tai visiškai atsitiktinai.
Šįsyk viskas kitaip – prancūzė aprodė miesto įžymybes, įdomesnius barus ir vietas. Lionas man pasirodė ramus ir jaukus miestas, neapkrautas žmonių ir turistų, todėl kažkada tikriausiai sugrįšiu čia ir trečiam kartui.
Po Liono fragmentiškai aplankom kažkurį Viduržemio jūros kurortą, kurio pavadinimo jau nebeatsimenu ir traukiam link Andoros. Naktis leidžiam palapinėje. Ypač smagiai nuteikia, kai reikia statytis palapinę, o netoliese guli viena gyvatės išnara, toliau kita ir sprendžiant iš jų skaičiaus čia turi būti įėjimas mažų mažiausiai į gyvačių karalystę.
Andoroje mus pasitinka keliu vaikštinėjantys arkliai, kurie nesibodėdami kasosi nugaras į pakelės ženklus, o pra šalį važiuojantys vairuotojai kantria laukia kol keliolikos narių kaimenė tingiai pereis į kitą pusę. Andora vasarą nėra keliautojų traukos objektas, viskas pasikeičia žiemą, kuomet miniatiūrinę šalį apgula slidininkai. Važiuojant link sostinės matosi iš visų pusių kylantys Pirėnų kalnai ir pakelėse išsibarstę viešbučiai, kuriuose gyvybės vasarą ne itin daug.
Sostinėje gyventojų vos 60 tūkst. Per Couchsurfingą susirandame nakvynę pas brazilą Andre. Šis atmina su dviračiu, įbruka į rankas raktą nuo buto ir kažkur išvažiuoja. Ant sienos jis pasikabinęs kalendorių,į kurįrašosi kokiomis dienomis ir kiek couchsurferių pas jį apsilankys. Per mėnesį brazilas suteikia nakvynę keliolikai žmonių. Andre su visais savo buto svečiais nusifotografuoja. Jo fotogalerijoje esama ir lietuvaičių veidų.
Andora la Velja nėra tipiška Europos sostinė. Iš vieno galo į kitą ją būtų galima pereiti per pusvalandį. Mieste daugybė parduotuvių, restoranų ir klubų – visko, ko reikia tipiškam vartotojui. Esamačia ir autentiškos senovinės architektūros, bet ji nėra dominuojanti. Andre supažindina su savo draugais iš Argentinos, Brazilijos ir Čekijos. Kartu apsilankome vietiniame klubelyje ir ganėtinai susidraugaujame su miestu. Poros dienų čia per akis ir keliame nykščius link Ispanijos.
Tranzuojame į Figueres, miestą, kuriame gimė žymusis siurrealistas Salvadoras Dali. Kaip žinia, visi čia keliauja aplankyti dailininko muziejų. Eilutė kaip ir įprasta tokiems objektams nepradžiugina, tenka palaukti gerą valandą kol atsiduriame viduje. Ekspozicija labai įdomi, nors nesu nei dailės ekpertas, nei juo labiau Dali kūrybos žinovas, tačiau viskas man čia gražu.
Palikę siurrealistinius įspūdžius tranzuojame į Barseloną. Vakarėja. Sustoja hipiškai apsirengusi ispanė ir pasiūlo naktį praleisti pas ją. Dušo ir lovos išsiilgę kūnai tyliai spygauja iš džiaugsmo. Iki moters namų kokį dešimt kilometrų važiuojame kalnų keliukais. Namus pasiekiame jau tamsoje. Aplink tylu ramu, nė gyvos dvasios, jokių miesto šviesų – tik aplink stūksantys kalnai. Ispanės namas pastatytas iš akmenų prieš daugiau nei 300 metų. Kieme bėgioja trys šunys, keli katinai, o rūsyje žemyn galva kybo šikšnosparnių pulkelis. Ispanė angliškai moka vos kelis žodžius, todėl bandom bendrauti naudodamiesi Google Translate.
Kitą rytą, kad ir kaip nesinori su ispane tenka atsisveikinti. Šiek tiek gaila, nes jos namuose tarp kalnų mielai paviešėčiau dar bent savaitę. Dabar jau žinau kaip atrodo mano svajonių būstas.
Barselona kažkodėl didelio įspūdžio nepalieka. Gal aš jau per daug Europos miestų mačiau, o gal po netinkamas vietas šlaistėmės. Turistų ir komercijos vežimu neveši, o kažko kas patirtį šiame mieste padarytų unikalią taip ir neatsiranda. Apeiname keletą miesto įžymybių, palandžiojame senamiesčio gatvelėmis ir galiausiai lieku šiek tiek nusivylęs.
Keliaujant atgal norisi prašokti Lenkiją, nes autostopas joje pernelyg neprognozuojamas. Vokietijoje, netoli Lenkijos pasienio, klausinėju fūrų vairuotojus ar nevažiuoja link Lietuvos. Vienas sutinka pavežti, kartu įveikiame pusę Lenkijos, tada jis turi sustoti pailsėti. Pasinaudodamas jo racija susirandu kitą vairuotoją. Likus vos porai šimtų kilometrų iki Lietuvos mano vairuotojas vienu metu gauna kelias baudas – vieną iš jų už tai, kad veža mane. Pasirodo pagal jo krovinio vežimo taisykles, keleivių vežti negalima. Keikiasi jis, keikiuosi ir aš vardan solidarumo.
Į tranzavimo apskaitą nubyra beveik 6 tūkst. nuvažiuotų kilometrų ir daugybė įspūdžių. Teleportacija namo užtrunka vos dvi su puse paros. Ir kaip visada tokiais atvejais, atrodo, kad niekur ir nebuvau iškeliavęs.
Teksto ir nuotraukų autorius: Karolis Bareckas. Daugiau apie Karolio keliones galite sužinoti tinklaraštyje Road is endless (www.enlessroad.blogr.lt).
[wpsgallery]
