Edgaras, šiuo metu vienas pats keliaujantis po Peru, savaitę praleido džiunglių kaimelyje. Primityvus vietinių perujiečių gyvenimas Edgarui atvėrė akis, kokios yra tikrosios vertybės. Buvauten.lt jis papasakojo apie ten patirtus iššūkius ir kaip džiunglės keičia gyvenimą.
„Savaitę laiko praleidau džiunglėse. Su vietiniais gyvenau ir valgiau. Per savaitę išleidau 20 svarų – už tiek nusivežiau maisto, ir viskas, o patirtis buvo neįkainojama“, – savo įspūdžius iš gyvenimo Peru džiunglėse pradeda pasakoti Edgaras.
Į Nueva Betania kaimelį, kuris yra rytinėje Pietų Amerikos valstybės Peru dalyje, Edgaras keliavo ilgai. Skrido iš Londono į Amsterdamą, tada į Peru sostinę Limą, kur praleido kelias dienas. Po to 21 valandą važiavo autobusu iki Pucallpa miesto ir iš ten 4 valandas plaukė valtimi upe iki kaimelio džiunglėse.
„Ši kelionė man yra iššūkis, visais aspektais išėjau iš savo komforto zonos. Aš jau valtyje, iš viso plaukia apie 50 žmonių. Didelis variklio triukšmas, reikia rėkti norint susikalbėti. Aš vienas tarp vietinių. Nemoku kalbėti ispaniškai, bandė užkalbinti, jau suprantu, ką sako, bet nemoku gerai atsakyti. Belieka tik šypsotis ir trukčioti pečiais. Labai įdomi aplinka: vieni valgo, kiti miega, treti spokso į mane. Dar renka uteles vaikam iš plaukų, mama maitina vaiką krūtimi. Pilna valtis prikrauta visokiausių daiktų ir maisto. Visas šiukšles meta į upę. Valtyje prikabinta hamakų, žmonės supasi ir miega. Norėčiau nufotografuoti, bet nedrįstu, o jei kam nors nepatiks?“, – įspūdžiais iš kelionės valtimi dalijosi Edgaras.
Džiunglių kaimelyje Edgaras buvo apgyvendintas mediniame namelyje be elektros ir dienas leido skaitydamas, studijuodamas ispanų kalbą, maudėsi upėje, tyrinėjo džiungles ir spardė kamuolį su vaikais. „Buvau ne kartą išjuoktas, nes futbolistas iš manęs nekoks. O kaimelio vaikai geri plaukikai ir tikrai neblogai žaidžia futbolą. Vaikai atrodo savarankiški, dešimtmečiai vaikšto su mečetėm rankose, dirba kasdieninius fizinius darbus. Visas dienas tik taip ir leidžia“, – prisiminė keliautojas.
Edgaras aplankė ir vietinę mokyklą. „Viskas labai paprasta – suolai, stalai ir lenta. Anglų kalbos mokytoja netgi angliškai normaliai nešneka… Skaičiau jai tekstus ir sakiau, kaip tarti. Mane netgi pakvietė teisėjauti futbolo varžybose, kurios vyko tarp kito kaimelio mokyklos vaikų. Bet teko atsisakyti, nes, kaip minėjau, apie futbolą daug neišmanau. Bet juokingiausia buvo tai, kad kol vaikai žaidžia futbolą ar tinklinį, mokytojai ir mokyklos direktorius stato pinigus, ir juos dalijasi po varžybų“.
Visą maistą vietiniai gauna iš upės ir džiunglių. „Plaukiau su vietiniais į džiungles bananų, kukurūzų, mangų, papajų ir dar kitokių vaisių, kurių pavadinimų net nežinau. Viskas nemokamai, tik turėk mečetę. Jie basom kojom po džiungles vaikšto, su mumis buvusi mergaitė kaip beždžioniukas į medį įlipo. Aš pabandžiau, nepavyko, “ – juokėsi Edgaras. – „Kasdien gėriau šviežių, ką tik nuo medžio nuskintų kokosų sulčių. Vietiniai jų net negeria, nežinau, nusibodę gal. Šiaip jų patiekalai nebuvo labai išvaizdūs ir skonio šiek tiek trūko. Po savaitės, praleistos ten, pasiilgau cukraus, šalto vandens ir riebesnio maisto“, – įspūdžiais dalijosi vaikinas.
Kaimelio gyventojų sveikata nustebino Edgarą. „Kaime seniausias žmogus yra 100 metų amžiaus ir vis dar labai fiziškai aktyvus. Visus darbus dirba pats, energijos jam netrūksta. Apskritai, žmonės atrodo daug jaunesni negu savo tikrojo amžiaus. Tai tik įrodo, kokią įtaką turi europiečių gyvenimo būdas, maistas ir t.t. O ten, džiunglėse, atrodo, jog laikas sustojęs, visi laimingi, daug juokiasi. Neprisigalvoja sau nereikalingų problemų“, – vertino jis.
Vietiniai kaimelio gyventojai Edgarui padarė įspūdį ir savo nuoširdumu. „Vietiniai labai malonus ir svetingi. Buvau apgyvendintas atskiram namuke, turejau ne tik kur miegoti, bet ir savo atskirą vietą. Buvau svečias visam kaime. Mane praminė „Gringo“, vietinių slengu tai reiškia „baltasis žmogus“. Mane išlydėjo su dovanomis. Nė karto nebuvau papuolęs į nepatogią situaciją. Manau, jog tai, kad nesaugu keliauti po Pietų Amerikos šalis, tėra tik didelis mitas. Kalbos nemokėjimas tik paįvairino kelionę, buvo daug juoko ir dar daugiau stimulo mokytis ispanų kalbą“.
Kaimelyje technologijų nėra. Elektrą jie turi, bet Edgaro namelyje jos nebuvo. Kaimelyje yra vienas taksofonas, jei reikėtų paskambinti. Yra viena parduotuvė, kur galima įsigyti cigarečių, konservų, kruopų, limonado. Norėdamas išvykti iš kaimelio, anot Edgaro, turi žinoti vieną triuką: reikia mojuoti nuo kranto, kad priplauktų paimti. Valtys nėra maršrutinės, plaukia dažniausiai ryte, tad jei pavėluosi, džiunglėse teks praleisti dar vieną naktį.
„Džiungles aplink kaimelį parodė draugelis Billy. Prieš išeidami, pasiėmėm šautuvą, turbūt saugumo sumetimais, jei koks žvėris užpultų“, – prisiminė Edgaras ir pridūrė, jog iš visų gyvių, kuriuos galima sutikti džiunglėse, labiausiai prisibijojo anakondų. „Mane gąsdino su anakondom, bet jų pamatyti neteko. Upėje ne kartą mačiau upinių delfinų, o džiunglėse daug beždžionių“, – pasakojo Edgaras.
Tokia kelionė į džiungles pareikalauja ir išbandymų, kuriuos ne kiekvienas pasiryžtų kęsti. Edgaras pasakojo, kad visokie kraujasiurbiai vabalai puolė jį nuolat ir apsiginti nepadėjo nei tinklelis, nei purškalai. „Sukandžiojo visą, naktį puolė daugiausiai. Buvo tokie maži raudoni vabaliukai, kuriuos plika akimi sunku pamatyti. Dar ir dabar išbertas esu. Skystį purkšti reikia kas porą valandų, bet vis tiek sukandžiojimų neišvengsi…“.
„Kas nori pabėgti nuo miesto gyvenimo, kasdienybės, siūlyčiau pakeliauti po tokias, mažiau turistų lankomas vietas, tai atveria akis, suvoki, kokios yra tikrosios gyvenimo vertybės, ir visa perspektyva į gyvenimą daugiau ar mažiau pasikeičia. Mane leistis į šią kelionę įkvėpė knyga „Pietų Amerika: 394 dienos“, parašyta Andriaus Bagdzevičiaus ir Eglės Bagdzevičės. Didelis ačiū jiems. Tai buvo gyvenimą keičianti patirtis“.
Edgaras toliau tęsia savo klajones po Peru, taigi jo nuotykiai to be continued… 🙂
Pasakojimo ir nuotraukų autorius: Edgaras Galminas
