Žemaitijoje įkurtas Žvėrinčius siūlo ne tik susipažinti su laukinės gamtos gyventojais – meška, lūšimis, vilkais, bet ir atsigręžti atgal į gamtą, prisiminti savo šaknis, o drąsiausiems – praleisti naktį vilkų apsuptyje. Jei dar nebuvote šioje unikalioje vietoje netoli Telšių, rekomenduojame apsilankyti.
Žvėrinčius laisvai galėtų pretenduoti į vieną įdomiausių lankytinų vietų Žemaitijoje. Tačiau pastebėjome, kad apie šią vietą žino dar ne visi lietuviai. Kiek ją minėjome draugams, gyvenantiems atokiau nuo Telšių, sulaukėme klausimo – kas tas žvėrinčius?
Apie šitą vietą žinojau senokai – ten ne kartą lankėsi tėvai ir giminės, gyvenantys Telšiuose, tačiau taip ir nepasitaikydavo proga užsukti. Ir Žvėrinčių įsivaizdavau panašų į Mini Zoo, kuris yra netoli Klaipėdos. Klydau.
Progą apsilankyti Žverinčiuje turėjome praėjusį sekmadienį. Kadangi šventėme vestuves kaimo turizmo sodyboje, įsikūrusioje vos keli metrai nuo Žvėrinčiaus, tai netgi per nelabai palankų orą išsiruošėme savo akimis pamatyti tai, apie ką jau buvome girdėję pasakojant tėvus.
Nereikėtų tikėtis, kad Žvėrinčiuje gyvūnai jūsų lauks išsirikiavę. Čia ne zoologijos sodas, čia jie nėra patalpinti į mažus narvus, čia reikės gerai paieškoti, kad juos išvystumėte.
Tačiau Žvėrinčiaus ir visos Žemaitijos simbolio – meškino Timo, arba Timofėjaus, tikrai nepražiopsosite. Didžiulė rudoji meška lengvai pastebima, nebent lindėtų savo trobelėje. Mums pasisekė, Timą radome ne miegantį, o užsiimantį sportu. Kol jį stebėjome, meškinas suko ratus, tankiai kvėpuodamas, kaip bėgikas maratone. Išmynęs ovalų takelį, kaip kokį stadioną, matyti, kad ne pirmą kartą tokia veikla užsiiminėja. Iškart po to Timas nušleivavo į savo baseinėlį, kur gulinėjo ir taškėsi vandenyje.
Dar matėme lūšį, išsitiesusią ant savo būdelės. Lūšių Žvėrinčiuje yra daugiau, reikėtų ilgiau pasižvalgyti, kad jas pamatytume, girdėjome, kaip kasininkas kitiems lankytojams siūlė lūšių žvalgytis medžiuose. Taip pat tolumoje pastebėjome lankstančius danielius ir muflonus. Jie kartu su šernais turi 14,7 ha ploto miško aptvarą. Tačiau nuo vasario mėnesio Žvėrinčiuje nebėra šernų – Aplinkos ministro įsakymu šernų neleidžiama laikyti aptvaruose dėl afrikinio kiaulių gripo, todėl jie buvo užmigdyti.
Vilkų nuo stebėjimo bokštelio nesimatė – juk jie gyvena aptvertoje 2,4 ha ploto miško teritorijoje. Jei norite pamatyti vilkų, Žvėrinčius siūlo išbandymą, vadinamą vilkų terapija. Praleidęs naktį siaubo namelyje – trobelėje vilkų aptvaro viduryje, pilkųjų miško gyventojų pamatysi ir išgirsi į valias. Naktį užuodę žmogaus kvapą jie būtinai ateis. Sako, kad ištvėręs naktį ten, jau nieko nebebijosi.
Dar viena įdomi patirtis buvo apsilankymas prie Žvėrinčiaus prisiglaudusioje Petro Dabrišiaus sodyboje. Ši privati, Žvėrinčiumi besirūpinančio eigulio sodyba buvo ne mažiau įdomi nei pats žvėrių rezervatas.
Pirmasis, mus labiausiai nustebinęs dalykas – prijaukinti vilkai. Sekmadienio popietę vilkiukai gulinėjo kiemo viduryje, visiškai nekreipdami dėmesio į aplinkinius. Negalėdami atitraukti akių, vilkus stebėjom kelioliką minučių.
Petro sodyboje dar auga lapės, šeškiukai, žiurkės, vištos ir gaidžiai, bitės, pulkas ožkų. Pastarosios smalsios, apsupo mus, o viena prajuokino, atsistojusi prie lapės aptvaro, kaip supratom, tyčiojosi iš ryžosios mekendama, tas mekenimas buvo labai panašus į pikdžiugišką juoką – „cha, tu uždaryta ir nieko man nepadarysi“…
Dar Petro sodyboje radome norų medį, apraišiotą daugybe spalvotų skiaučių su lankytojų norais. Mes savo noru nepasirūpinome, bet jei jūs vyksite ten, nepamirškite kokios nors savo rūbo skiautės pakabinti ant medžio.
Šalia medžio iš akmenų sudėliota senovės šventykla. Pasirūpinta ir žemėlapiu, padedančiu susirasti savo akmenį. Suradom, apžiūrėjom ir ėjom toliau, link bičių avilių. Kaip tik tuo metu iš bityno išėjo vyras, kaip supratom, sodybos šeimininkas, ir, paklausęs, ar nebijom bičių, pasidomėjo, ar išsirinkome savo akmenį. „O ar žinot, ką jis reiškia?“, – paklausė. Mes papurtėm galvas ir nusekėm paskui jį.
Manasis akmuo, toks daugiasluoksnis, kaip aiškino P. Dabrišius, rodo, kad aš meniškos sielos ir daug ką moku, tačiau perspėjo per daug savęs visiems nedalinti. O draugo akmuo – rimtas, Perkūno akmuo, su daugybe ženklų, tiek tų ženklų yra ir žmoguje, o ir būdas toks – trenkia, kaip perkūnas.
Tik grįžę namo plačiau pasidomėjome ta sodyba – pasirodo Petras Dabrišius yra ne tik eigulys, miškininkas, bet ir keliautojas, ir Lietuvos šamanas. Dabar šiek tiek gaila, kad to nežinojom, būtume daugiau paklausę… Bet tada ir laiko nebuvo – reikėjo grįžti pas vestuvininkus.
Atgal į gamtą – taip galėčiau pavadinti apsilankymą Žvėrinčiuje. Pabuvęs čia supranti, kaip reikia poilsio gamtoje nuo skubėjimo, lėkimo, šiuolaikinio gyvenimo. Čia tarsi sustojęs laikas. Kad ir sodybos statiniai – pasvirę, seni. Bet ne tas žmogui svarbu, kai jis gyvena taip arti gamtos.
Apie Žvėrinčių:
Žvėrinčių 1996 m. įkūrė Telšių miškų urėdija. Žvėrinčius yra Ubiškės girininkijoje (Laukstėnų km., Telšių raj.).
Įėjimas į Žvėrinčių kainuoja 4 Lt suaugusiems, 2 Lt vaikams, į eigulio sodybą – 1Lt.
Informacija apie Žvėrinčių čia >>.
Kitų lankytinų vietų Telšių urėdijoje galite rasti čia >>.
[wpsgallery]
Laukiam išeiginių,susiviliojome aplankyti Žemaitiją 🙂