Šokoladinis Boholis – saldusis Filipinų rojus

Ką pasirinkti, jei laiko nedaug ir nesinori daug jo švaistyti ilgiems plaukimams keltais ir varginantiems vietiniams skrydžiams? Yra daug variantų, bet jeigu reiktų pasakyti tik vieną, atsakymas būtų – Boholis (Bohol). Tai labai žalia, rami, nei miniatiūrinė, nei milžiniška, gana provinciali, bet labai turistų lankoma sala Filipinų pietryčiuose. Nereikia net spėlioti, ką galima pamatyti Boholyje, jeigu nežinote, greičiausiai jums patars kaimynas lėktuve, koks nors draugiškas ir kalbus filipinietis.

Šokoladinės kalvos, mažiausi pasaulio primatai – tarsyrai ir seniausios, labai žavios Filipinų bažnyčios – šventoji Boholio turistinė trejybė. Neverta nusidėti ir šių vietų neaplankyti.

Ryžių laukuose ir buivolų ganyklose dunksinčias šokoladines kalvas sunku praleisti. Išsibarsčiusios centrinėje salos dalyje, kalvos užima virš 50 kvadratinių kilometrų teritorijos. Išnirus iš vešlių, žalių tunelių, kur gigantiški bananų lapai suteikią pavėsį nuo pulsuojančios saulės prieš akis pasirodo viena, kita, o paskui ir visa virtinė, lyg kukulių plyname lauke chaotiškai išmėtytų keistų kalvų, kurios, tartum Egipto piramidės – nudailintos, žavios ir slepiančios paslaptį.Kalvos yra ne tik identiškos formos, bet ir aukščio – dauguma jų neaukštesnės už lietuvišką Rambyną – 30 – 50 metrų aukščio. Yra tik viena kalva ryškiai lenkianti savo dvynes aukščiu, kuris yra net 120 metrų.

Turistine Filipinų sostine Boholis tapo neseniai. Kažkas aukštai Filipinų turizmo sektoriuje nusprendė, kad šokoladinės kalvos turi būti pagrindinis šalies simbolis ir turistų viliojimo objektas. Jiems tikrai pavyko. Prieš šešerius metus buvo galima eiti ryžių laukais, kopti tankiai apaugusiomis kalvomis ir užlipus ant pagrindinio mistinio kauburėlio būti vienam su vėju ir magišku vaizdu aplinkui: mistiškai atsiradusių kalvų virtine ir stulbinančiai į peizažą įsiliejančių, ryžių laukus buivolais ariančių valstiečių kasdienybe. Tada kalvos papėdėje jau vyko triukšmingos statybos. Betoninis gigantas buvo pirmas artėjančio masinio turistinio škvalo pranašas tokioje tyroje gamtos stebuklų vietoje.

Po kelerių metų kalvos viršūnėje jau šurmuliavo gaujos japonų ir korėjiečių, vis didėjantys pavienių vakariečių būriai ir dėl nuotraukos šokoladinių kalvų fone atvykstančių filipiniečių.

Kaip kalvos mistiškai atrodo, taip mistiškai jos ir atsirado. Prieš milijonus metų Boholio vietoje buvo vandenynas, kuris, vėliau dėl iš dugno kylančios erozijos pavirto solidžia žemės mase ir, metams bėgant geologiniu paminklu, su klintinės prigimties kalvomis, kuriose yra koralų bei fosilijų priemaišų.

Šokoladines kalvas pasiekti nesunku autobusu iš pagrindinio salos miesto – judraus ir chaotiškojo Tagbilarano. Sugrįžti taip pat nesunku, tiesiog pamojuoji ranka šalikelėje artėjančiam autobusui ir jau sėdi viduje šalia kokios šarmingos močiutės. Perpildytame belangiame autobuse, kur žiojėjančias skyles galima užsidengti kartono gabalais, iškart užkalbina senutė. Bendravimas čia betarpiškas. Prisėdai autobuse – pokalbio neišvengsi. Senutė vardino vieną tourist spot po kito ir siūlė nuvažiuoti.

Nesuprato, kai pasakiau, kad tourist spots manęs nedomina, bet paklausus kodėl seniausios Filipinų bažnyčios yra būtent Boholyje, nesutrinka. „Turbūt todėl, kad atkeliavę ispanai čia atklydo suvilioti gražiausių moterų“, – mirktelėdama akį išpyškino senoji Boholio gyventoja. Bažnyčios čia dvelkia tikra, žila senove. Nublukusios, apsamanojusios, nuo drėgmės pažaliavusios, nuo liūčių pajuodusios. Dauguma jų pastatytos iš koralų, kaip ir pati seniausia – Baclayono koralinė senutė. Nors Magelanas apsilankė Filipinuose 1527 metais, o galutinai ispanai įsigalėjo 1527 – aisiais, pirmoji bažnyčia – Baclayono, buvo pastatyta daug vėliau – 1595 metais. Po to jos dygo viena po kitos – Boholyje, Iloilo ir senajame Manilos bastione – Intramuros.

Vasario saulė kepina, bet prie bažnyčios įėjimo dar karščiau. Dega šimtai žvakių, kurias nusipirkę svečiai ir filipiniečiai laukia norų išsipildymo. Žvakės įvairiaspalvės, pagal spalvą išsirenkamas noras ir uždegama žvakė. Oranžinė – už pasisekimus versle, raudona – norintiems ryžtingiau veikti, žalia – pasisekimas vedybose, geltona – sėkmė moksle, studijose. Išsirenki žvakutę, uždegi, mintyse sukalbi maldą – ir tau tikrai pasiseks.

Boholis toks pilnas ir turtingas, kad sunku suprasti, kas čia labiau traukia žmones – kvapą gniaužiančios bažnyčios, Šokoladinių kalvų magija ar koraliniai rifai ir negyvenamos salos su delfinų šokiais ir banginių purškavimais. Tačiau, lyg to būtų negana, Boholis turi svarbiausią, nors labai mažą kozirį – tarsyrus. Planuojant keliones į Boholį tikrai nevertėtų praleisti vizito pas mažiausius pasaulio primatus.

Tai maži padarėliai, prieš kuriuos suminkštėja net grubiausia širdis ir šypsosi net niekada to nedarantys. Mažiausi pasaulio primatai – tarsyrai veisiasi tik Filipinuose ir Indonezijos Kalimantane. Filipinuose jų arealas išplitęs archipelago pietryčiuose – Boholio, Leytės, Samaro ir Mindanao salose. Bet savo tikrais namais tarsyrai laiko vešliuosius Boholio miškus.

Pūkuoti, mažučiai, į pliušinius žaisliukus panašūs primatai dėl savo patrauklumo yra labai paklausūs juodojoje rinkoje. Brakonieriai tarsyrus gaudo ir gauna nemažus pinigus, todėl tarsyrai pamažu nyksta. Dėmesingai saugoti juos imta tiktai nuo 1993 metų, kada didelę įtaką bendruomenei darančios katalikų bažnyčios Boholyje galva Lito Pizaras tapo asmeniniu tarsyrų globėju ir yra žinomas kaip „tarsyrų žmogus“. Jo iniciatyva buvo įkurtas tarsyrų reabilitacijos centras Koreloje, kur tarsyrai gyvena pusiau laukinėmis sąlygomis ir yra rūpestingai prižiūrimi. Kasdien čia galima išvysti keletą mielų primatų, nusileidžiančių žemiau medžių viršūnių ir tvirtai prilipusių prie liaunų kamienų.

Miniatiūriniai gyvūnai yra seniausi primatai žemėje, kurių giminė gyvuoja jau 45 mln. metų. Tarsyrai painiojami su beždžionėmis, tačiau jie, kaip ir šimpanzės ir gorilos yra primatai. Galvas tarsyrai suka, lyg neturėtų jokių kaklo slankstelių – 360 laipsnių. Jų akys, proporcingai kūnui – didžiausios gyvūnijos pasaulyje, gali būti iki 16 milimetrų skersmens, didesnės už jų smegenis. Iš pažiūros nekalti padarėliai yra vieni plėšriausių sutvėrimų – be gailesčio ir žibančiomis akimis doroja ne tik žiogus ir panašius vabzdžius, bet sumedžioja ir panašaus į save dydžio graužikų, driežų, kirminų, paukščių, šikšnosparnių ir netgi nedidelių gyvačių.

Dienomis jie tūno lapų pavėsyje ir snaudžia įsikibę į liaunas medžių šakas. Supratę, kad juos stebi, tarsyrai atmerkia akis ir pradeda įtariai tyrinėti aplinką, mirksėdami nerealaus dydžio geltonomis akimis ir trūkčiodami ausimus į tą pusę, iš kurios ateina garsas. Stiprūs pirštai leidžia jiems tvirtai laikytis prilipus prie šakų, o už visą kūnelį ilgesnė uodegą puikiai balansuoja tarsyrą skrydžio nuo šakos iki šakos metu.

Nors jie atrodo kaip nepaslankūs tinginiai – šokinėja įspūdingai greitai ir mikliai.  Kaip tikri vienišiai, jie gyvena po vieną, susiporuoja tik tada, kai metas tęsti giminę. Dėl galimybės atsivesti tik po vieną jauniklį kiekvieno gimdymo metu, tarsyrai yra pasmerkti kovoti už išgyvenimą. Tarsyro jaunikliai gimsta jau su kailiuku ir atmerktomis akimis. Laipioti krūmais ir medžiais pradeda praėjus vos parai po gimimo.