Vienas kaprizingas automobilis, du keliautojai, 22 dienos. Automobiliu – 8601 km, pėsčiomis – 202 km, kajaku – 34 km, dviračiu – 17 km. Nesuskaičiuojamos akimirkos, kai negali patikėti, kad esi tokiose vietose, kur pritrūksta žodžių ir tegali pasakyti „wow“… Trumpai apie vietas Europoje, kurios atima kvapą – siūlom įtraukti jas į savo kelionių sąrašą.
Apie savo kelionės planus, iš Londono į gimtąją Akmenę, per šiokį tokį aplinkelį, pasakojom išvažiuodami. Paprašėm rekomendacijų kelionės maršrutui mūsų Facebook puslapyje ir gavom labai daug vertingų patarimų, už kuriuos visus labai ačiū.
Kelionė baigėsi jau prieš dvidešimt dienų, bet grįžus į Lietuvą buvo tiek reikalų, kad pasakojimams laiko neliko. Bet dabar pradėsim – šį kartą tik apibendrinimas ir trumpai apie visas dėmesio vertas vietas, kur atsidurdavom kiekvieną kelionės dieną. Daugiausiai jų – iš Prancūzijos, Ispanijos ir Portugalijos, tai tokios vietos, kurias siūlom įtraukti į savo kelionių sąrašą, jei dar nebuvote. Mums dar nesitiki, kad turėjom galimybę pabūti tokiose vietose, kurias drąsiai prilyginom Šiaurės Amerikos gamtai, kuri iki šio Eurotripo buvo įspūdingiausia… Bet apie viską iš pradžių.
Pirmąją kelionės dieną atvykom iki Etretat, įspūdingos Prancūzijos pakrantės Normandijoje regione, kuri yra tik 5 val. kelio nuo Londono! Prisipažinsim, planuodami kelionės maršrutą, Normandijoje tikėjomės lietaus ar vėjo, kaip Anglijos pakrantėse, bet atvykom į tikrus karščius!
+34, lipti į pakrantės uolas tokiu oru nelengva, bet vaizdai tiesiog užburiantys iš abiejų pliažo pusių. Verta kiekvieno prakaito lašo, ypač kai nusileidus į paplūdimį, gali atsigaivinti vėsiame Lamanšo vandenyje. Lankantis Etretat, patogu apsistoti Le Havre mieste, bet mes nusprendėm pavažiuoti kiek toliau, iki Caen, kad kitą dieną būtų mažiau kelio.
Kitą dieną važiuodami skaičiavom dienas ir dėliojom maršrutą. Supratom, kad jei norim daugiau laiko skirti Portugalijai ir pietinei Ispanijai, negalim ilgiau užtrukti Prancūzijoje. Todėl nebesukom į Bretanės regiono pakrantes, bet užtat apsilankėm Le Mont Saint Michel – vienuolyno miestelyje, įsikūrusiame ant uolos jūroje. Vieta išties unikali, tik labai turistinė. Gerai, kad atvykom ryte, ir kai apžiūrėję keliavom atgal į automobilį, autobusai dar vežė būrius žmonių.
Dar viena stotelė tą dieną buvo Nantes miestas, kur atradom įdomiai baugių karuselių ir gigantišką vaikščiojantį medinį dramblį. Vakarą ir naktį praleidom žaviame La Rochelle mieste, čia gražu ir linksma, ypač sutemus.
Kad ir kaip gražu buvo La Rochelle, išėję vakarienės į miestą, ir supratę, kad Prancūzijoje net paprastam restorane pigiau nei už 50 EUR nepavalgysi, o mums dar visa kelionė prieš akis, staigiai keitėm planus. Buvom žadėję pasilikti Prancūzijoje dar vieną naktį, bet persigalvojom. Kitą pusdienį praleidom Bordeaux mieste, pasitaškėm “veidrodiniame vandenyje”, atšaukėm viešbutį, užsisakėm kitą ir važiavom tiesiai į Ispaniją.
Pakeliui į Bilbao miestą sustojom įspūdingoje vietoje – San Juan de Gaztelugatxe. Ant uolos jūroje pastatyta šventykla, kurią pasiekti galima nusileidus nuo kalno ir įveikus apie 250 laiptelių. Tada paskambini 3 kartus varpu, sugalvoji norą ir atgal. Matytus vaizdus sunku apibūdinti keliais žodžiais, šiek tiek to grožio pavyko pagauti nuotraukose.
Kitas rytas išaušo Ispanijoje, Bilbao mieste, Baskų krašto mieste. Čia kainos jau palankesnės kelionės biudžetui, puikius ispaniškus pusryčius gavom už 6 eurus dviems! Ryte pasivaikščiojom po Bilbao, tikrai gražus miestas, ypatingai įspūdį paliko Guggenheim muziejaus pastatas, skulptūros ir aplinka. Ilgai mieste neužsibuvom, nes labai norėjom į gamtą… Nelabai toli Bilbao ir Santander yra Playa del Gulpiyuri, nuo kranto uolom atskirtas mažytis paplūdimys ir įdomi akmenuota pakrantė.
Tolimesnis planas buvo žygis prie Covadonga ežerų, bet nuvažiavus iki Covadonga miestelio, radom uždarytą kelią dėl per didelių turistų srautų – ežerus galima pasiekti tik autobusais… Nusprendėme apsieiti be ežerų ir pasivaikščiojom po vienuolyną, įkurtą oloje, švento šaltinio vandens paragavom ir pasukome link savo viešbučio Poncebos kaime, Picos de Europa kalnuose. Atvykom, kambarys dar neparuoštas, tai ką veikti? Į kalnus! Trumpas pavakario pakopinėjimas į kalną apdovanojo nuostabiais vaizdais ir buvo įžanga į kitos dienos žygį Cares tarpeklio maršrutu.
Penktoji dieną buvo viena iš įsimintiniausių kelionės dienų – pareikalavo ištvermės ir jėgų, bet buvo verta – visą dieną praleidome gyvame kalnų paveiksle! Visada įdomiau, kai tam, kad kažką pamatytum, turi nueiti, įlipti, pasiekti, įveikti save… Jei būtų galima į tokias vietas tiesiog automobiliu privažiuoti, pusė įdomumo dingtų!
Tą dieną ėjom beveik 22 km Picos de Europa kalnų maršrutu Ruta del Cares, kuriuo žygiuojant galima pamatyti nuostabių Cares upės tarpeklio vaizdų. Grįžom nusikalę nuo lipimo į kalnus, pakalnes ir ėjimo akmenuotais takais, skaudėjo pėdos, bet šypsenos nuo veidų nedingo! Tai vienas iš vaizdingiausių maršrutų Ispanijoje, rekomenduojam išbandyti!
6 kelionės diena prasidėjo nuostabiu saulėtekiu Ispanijoje ir baigėsi įsimintinu saulėlydžiu Portugalijoje. Iš kaimo Ispanijos šiaurės vakaruose link Portugalijos pajudėjom ne taip jau anksti – apie 8 val. ryto, bet saulė vis dar kilo. Įvažiavus į Portugaliją pasikeitė laiko juosta – tą dieną gavom papildomą valandą, mat portugalai gyvena tokiu pat laiku, kaip britai.
Porto miestas mus abu sužavėjo. Tiek architektūra, tos baltai mėlynos keraminės plytelės namų fasaduose, tiek žmonės, tiek visa miesto atmosfera. Užlipom ant bokšto pasižvalgyti į miestą iš aukštai, užlipom ant Dom Luis I tilto, tikrai įspūdingas statinys, jungiantis du Dauro upės krantus.
Neveltui daugelis liaupsina portugalų virtuvę ir ypač giria Porto restoranus. Mes norėjom papietauti rekomenduotame restorane Postigo do Carvao, bet tuo metu buvo pilnas, tai išsirinkom Oro Viva toje pačioje gatvelėje ir nenusivylėm. Dabar pagalvojus apie šviežios žuvies kepsnius, užsinoriu atgal į Porto. Vakarą praleidom laukdami saulėlydžio ir kol įsižiebs miesto šviesos – padarėm keletą gerų kadrų atsiminimui.
Palikę Porto, važiavom į pusiasalyje esantį miestelį Peniche. Tikėjomės iškart plaukti į beveik negyvenamas Berlengas salas, nuo kranto nutolusias apie 12 km, bet pavėlavome į rytinius laivus. Teko palūkėti popietinių ir buvo verta. Vien jau nuplaukti iki salų buvo kažkas neužmirštamo. Atlanto vandenynas galingas, ne kokia jūra, tai gerai palingavo mūsų laivuką, skriejantį per bangas.
Berlengas salose labai gražu, vanduo skaidriausias, kokį esam matę, o jūroje pastatyta tvirtovė, dėl kurios į Berlengas plaukia daugelis turistų, tikrai įspūdingas statinys.
O į patį Peniche miestelį verta užsukti ne tik dėl to, kad iš čia išplaukia turai į salas, bet ir dėl šviežios žuvies restoranų. Mėgaudamiesi puikiai iškepta žuvimi viename iš jų, susipažinom su portugalų porele, kurie, smagiai ginčidamiesi, vardijo Porto ir Lisabonos privalumus ir trūkumus. Vyras kilęs iš Porto, moteris iš Lisabonos, tačiau galiausiai abu sutarė, kad visgi Porto geresnis miestas už Lisaboną. Tai mums buvo kaip tik įžanga prieš dieną, kai turėjom pasiekti Portugalijos sostinę.
Pakeliui į Lisaboną užsukom į vakariausią žemyninės Europos tašką – Cabo da Roca kyšulį, o tada į rekomenduotą Praia da Ursa paplūdimį. Praia da Ursa yra turbūt sunkiausiai prieinamas paplūdimys, kokiam esam buvę! Su pliažo basutėm leistis akmenuotais kalnais geriau net nebandyti… Mes dar pasukom ne tuo keliu, tai kai vargais negalais nulipom stačiu šlaitu žemyn, vietiniai sakė, kad meldėsi žiūrėdami į mus!
Čia žmonių nedaug, ne visi ryžtasi tuo taku leistis į paplūdimį, maudytis nelabai išeina, per didelės bangos ir labai stipriai traukia gilyn – užtenka įbristi iki kelių ir po kelių sekundžių banga aplieja. Bet vaizdai paplūdimyje neapsakomi… Rodos visą dieną galėtum sėdėti ir stebėti tas didžiules bangas bei dramatiškas uolas vandenyje.
Prie automobilio grįžom lengvesniu keliu, bet užtrukę per ilgai prie vandenyno, nebesukom į Sintra miestelį pilių ir rūmų žiūrėti, bus kitam kartui, kai atvyksim į Portugaliją. Galiausiai pasiekėm Lisaboną, apvaikščiojom kokį 10 km mieste kalnais pakalnėm, kurios labai priminė San Franciską. Lisabona mums labai patiko, nepaisant girdėtų atsiliepimų, kad ten nieko įdomaus. Su Porto sunku lyginti, tai tiesiog kitokie miestai, savaip žavūs ir verti dėmesio.
Palikę Lisaboną, atvažiavom iki Portugalijos pietų – Algarvės regiono. Pakeliui turėjom kelias stoteles – Cabo Sardao, Praia da Odeceixe, Praia da Bordeira ir Sagres. Visos vietos neapsakomai gražios: sužavėjo statūs skardžiai, į kuriuos lūžta didžiulės bangos prie Sardao kyšulio, jaukus Odeceixe pliažas, bet didžiausią įspūdį paliko Praia da Bordeira, kur gali pasijusti kaip dykumoje. Eiti per smėlį iki vandenyno buvo oi kaip nelengva, padai degė net per basutes! Bet vėl – verta pakentėti, galiausiai galima atsigaivinti arba Atlanto vandenyje, arba įbristi į ten įtekančią upę. Paskutinė stotelė buvo Sagres pakrantė, nuo kurios matosi Saint Vincent kyšulys.
Trims dienoms apsistoję Algarvėje, Lagoa miestelyje, turėjom nemažai veiklos. Aplankėm Lagos, Albufeiros miestus, šie didelio įspūdžio nepaliko, daug žmonių. pramogų, barų ir tiek. Pirmąjį rytą Algarvėje pasijutom kaip Anglijoje: parduotuvėse angliški produktai, tik daug brangesni, aplinkui daug angliškai kalbančių žmonių, net angliškas Kiss FM automobilyje groja.
Bet užtat Algarvės pakrantės tiesiog kvapą gniaužiančios ir geriausiai jas pamatėme išsinuomoję kajakus. Pirmąją dieną nepavyko nuplaukti į Benagil urvą, bet užtat paplaukiojom po pakrantės uolas ir urvus netoli Lagos esančiame Ponta da Piedade. Čia ne tik urvus apžiūrėjom, bet ir slaptą paplūdimį patyrinėjom, į kurį galima patekti tik atplaukus. Vaizdai ir potyriai neapsakomai geri!
Kitą dieną, tai jau buvo 11-oji kelionės diena, vėl sėdom į kajaką ir pasiekėm žymųjį Algar de Benagil – urvą, kuriame yra paplūdimys, o saulės šviesa jį apšviečia pro skylę urvo lubose. Vieta išties sunkiai apibūdinama žodžiais. Nuotraukos ne idealios, turėjom tik telefoną ir GoPro, bet atmintyje tie vaizdai iki šiol labai ryškūs.
Po trijų dienų teko palikti svetingąją Portugaliją. Kirtom Ispanijos sieną, kur pirmoji stotelė buvo Sevilija, miestas, kuriame be vėduoklės neapsieisi… +42, tai Dalius visą dieną vaikščiojo šešėliais, o vietą pavalgyti rinkomės ne pagal meniu, o pagal tai, ar purškia tokią dulksną iš skėčių virš staliukų. Sevilija labai dailus miestas, aplankėm karališkuosius Alkatrazo rūmus, prisižiūrėjom daug dailių pastatų, ir įspūdingą moderniosios architektūros objektą ir apžvalgos aikštelę Metropol Parasol.
Saulę palydėjom 14 km nuo Afrikos – Tarifoje, piečiausiame žemyninės Europos taške, nuo čia puikiai matosi Afrikos krantai.
Prieš 13 dienų išvykę iš Jungtinės Karalystės, grįžom atgal. Gibraltaras! Britų užjūrio teritorija, kurią supa Ispanija ir Viduržemio jūra, čia vietoj eurų geriau turėti svarų, čia yra duty free ir daug angliškų pub’ų. Bet mums didžiausią įspūdį paliko Gibraltaro uola – gamtos rezervatas, į kurį užlipom ir nulipom savom kojom.
Suvaikščiojom 15 km ir pamatėm, kad pakilimui į uolą geriau išvystyta taksi ir keltuvų infrastruktūra, o vaikščiotojai pamiršti… takas, pavadintas Meditarrenean steps buvo dar visai aiškus, bet kiti takai labai apleisti… Porą kartų buvo taip, kad einam taku, ir prieinam užrakintus vartus, tai tenka sukti atgal į kalną ir tuomet jau automobilių keliu eiti. Bet nieko! Vaizdai verti to vargo, o dar ir Gibraltaro makakos pajuokino.
Gibraltarui pusdienio užteko, tad tą dieną dar įveikėm virš šimto kilometrų žaviais Andalūzijos keliais ir atvykom į kurortą netoli Malagos, kur apsistojom porai dienų.
14 kelionės diena vėl buvo įspūdinga. Nuvykom Caminito del Rey – tarpeklio taką, kurį pereiti norėjom jau senokai. Betoninis takas, pastatytas 1905 m., kaip susisiekimo priemonė tarp dviejų elektrinių, metams bėgant trupėjo, ir galiausiai buvo vadinamas vienu iš baisiausių takų. Saugumo sumetimais uždarytas 2000 m., 2015 m. Caminito del Rey atsidarė kaip turistinis maršrutas, kuriuo per dieną pereina tūkstančiai žmonių.
Naujasis medinis takas pastatytas virš senojo ir dar su atitvarais, tai jautiesi labai saugiai, kad net šalmai atrodo nereikalingi… Juk Picos de Europa kalnuose ėjom daug sudėtingesniu maršrutu, be jokių šalmų. Nors rizikos, kokia būdavo einant senuoju taku, dabar nebėra, bet į Caminito del Rey nuvykti verta – vaizdai išties užburiantys, labai įdomu pažiūrėti Ir į senojo kelio liekanas. Po kelių valandų žygio sustojom netoliese, prie Guadalhorce užtvankos, atsigaivinti turkio spalvos vandenyje. Pavakaryje dar spėjome pasivaikščioti Malagoje.
Palikę Malagą, ankstyvą rytą, keliavom į Sierra Nevada kalnus. Žygį kalnuose rinkomės kelias dienas, svarstėm, kuris geriausias per tokius karščius. Visgi nusprendėm eiti tuo, kurį nusižiūrėjom iš pradžių – 15km ilgio žiediniu maršrutu į Silleta de Padul kalną 1520m aukštyje. Atsikėlėm anksti, kad lipti pradėtume kol dar ne taip karšta, ir apie 13 val. jau buvom grįžę į pradinį tašką.
Šis maršrutas apibūdinamas kaip sunkus, nes yra gana stačių atkarpų, bet mums toks vidutinio sunkumo pasirodė, gana ilgai ėjom nesunkiais keliukais per miškus ir pievas. Buvo taip keista, kad šioje viršukalnėje buvome visiškai vieni. Taip gera buvo pasiekus viršūnę sėdėti tyloje, gamtos apsuptyje, atitrūkus nuo miestų triukšmo…
Dviems dienoms apsistoję Valensijoje, iš naujo įsimylėjom šį miestą. Čia jau buvom prieš porą metų, su draugais smagiai leidom laiką žiemą. Buvo taip jauku jau žinomas vietas matyti ir dar naujų atrasti, o tai ypač lengva važinėjant dviračiu. tai turbūt patogiausias būdas apžiūrėti šį miestą!
Apsistojom apartamentuose 100 m nuo Valensijos moderniojo Menų ir mokslo centro, šis architektūros šedevras sužavėjo iš naujo, pamačius dienos šviesoje ir po to vėl naktį. Jei lankysitės Valensijoje, galim drąsiai rekomenduoti Valenciaflats.
18 kelionės dieną važiavom iš Valensijos link Prancūzijos sienos, be jokių planų, su tikslu pernakvoti Figueres miestelyje, už Gironos. Į Barseloną nesukom – jau esam ten buvę, daug pamatę, miestas nuostabus, bet tikrai neverta tik trumpam ten sustoti. Bet visai pakeliui buvo Monserato vienuolynas, čia nusprendėm užsukti savo pietus suvalgyti. Monserate buvom prieš porą metų per Kūčias, tada buvo nedaug turistų ir vaizdą į aplinkines lygumas dengė debesys. Tada nepastebėjom vienos skulptūros, vadinamos 8 laiptai link Rojaus. Tą skulptūrą labai norėjau pamatyti, o dar labiau užlipti arčiau link to Rojaus. Bet norams ne visada lemta išsipildyti. Atvykę radome visą teritoriją aplink tuos laiptus buvo uždaryta, paskui matėm greitosios pagalbos malūnsparnį, keliantį žmogų iš kalnų apačios… Kol kas dar neišsiaiškinom, kas tuomet įvyko. Po to laiptai į dangų buvo prieinami, bet vis tiek aptverti tvorom, su įspėjimais nelipti… Ką gi, ne laikas dar mums į Rojų…
Po pasivaikščiojimo Monserate, įveikėm paskutinius kilometrus iki Figueres. Miestas žymus tuo, kad čia gimė siurrealistas menininkas Salvador Dali. Apžiūrėjom jo muziejų iš visų pisių, įspūdingas pastatas, papuoštas kiaušiniais. Į vidų nebespėjom, bet pačiam mieste įdomių objektų menininko garbei radom.
19 kelionės dieną, pirmąjį kartą per visas atostogas lijo lietus ir dar kaip reikiant. Visą rytą Prancūzijoje dangus buvo kiauras, popiet lietus šiek tiek nurimo, tai dar greitai paieškojom, kur pakeliui galim užsukti. Išsirinkome tikrai gražią vietą – Ardeche upės tarpeklius (Gorges de l’Ardèche), kuriuos vadina Europos Didžiuoju kanjonu. Viena vieta itin priminė Kolorado upės vingį Amerikoje Horseshoe Bend. Šiame parke būtų įdomu praleisti daugiau laiko ir patyrinėti tarpeklį plaukiant upe baidarėmis. Bet tądien nei oras tam tinkamas buvo, nei laiko turėjom. Apžiūrėjom arką virš upės (Pont d’Arc), suvalgėm pietus ir vėl į kelią.
Paskutines tris kelionės dienas praleidom Vokietijos Juodajame miške (Schwarzwald) ir pas draugus Badene-Viurtemberge. Viena iš įdomesnių stotelių buvo medžių viršūnių takas Baumwipfelpfad, ka-kiek panašus į Anykščių taką, tik įdomiau tai, kad einant vokišku taku yra tokių mini kliūčių, o užlipus ant bokšto, nusileisti galima čiuožykla! Įdomu buvo ir Porsche muziejuje netoli Štutgarto (pačiam mieste ir Mercedes muziejuje jau buvom buvę ir apie juos pasakojom čia>>) bei dailiame miestelyje Liudvigsburge.
Po to laukė ilgas kelias per Vokietiją ir Lenkiją į Lietuvą be jokių stotelių. 1444 km per vieną dieną iki Kauno ir tada dar apie 200 km iki Akmenės. Dar viena nepakartojima kelionė baigta!
[wpsgallery]
Idomus blogas
Sveiki, o kiek apytikriai kainuoja tas plaukimas į Berlenga salas?