Dieviškoji Florencija – Italijos didybės pavyzdys

Florenciją tikrai galima pavadinti vienu gražiausių Italijos miestų. Tiek daug bažnyčių, meno kūrinių, skulptūrų, rūmų ir muziejų sutelpa viename nedideliame senamiestyje, kad galva gali susisukti nuo tokios gausybės…

Į Florenciją, Toskanos regiono sostinę, atvykome automobiliu iš Romos. Kelionė užtruko apie 3 valandas, bet buvo gana nesunki – Romą su Florencija jungia autostrada (kelias mokamas, ta atkarpa mums kainavo 28 eurus).

Atvykusius su automobiliais Florencija pasitinka nelabai svetingai – stovėjimo vietų aplinkui centrą čia labai mažai. Kokį 15 minučių pasisukinėję gatvelėmis šalia upės, neištvėrę paprašėme navigacijos mums surasti parkingą. Surado, pastatėme automobilį netoli pagrindinio Florencijos tilto (Ponte Vecchio), paskui šiek tiek to pasigailėjom, bet apie tai  vėliau.

Pradėjus vaikščioti Florencijos gatvėmis atrodė, kad čia esu jau ne pirmą kartą. Taip buvo tikriausiai dėl to, kad mačiau viską, apie ką skaičiau Dano Browno knygoje „Pragaras“, kurioje herojus Robertas Langdonas lakstė po Florencijos žymiausius objektus, ieškodamas kodų ir stengdamasis išnarplioti dar vieną kriminalą.

Iš pradžių apsižvalgėm Piazza de Pitti, kurioje yra Pitti rūmai (Palazzo Pitti). Jau ten pastebėjom, kad šiame mieste, šiek tiek kitaip, nei prieš tai matėme Romoje, gatvės prekeiviai yra kitokie. Čia gali įsigyti ne tik turistams skirtos kinų produkcijos su miesto vaizdeliais, bet ir originalių darbų bei meno kūrinių reprodukcijų. Visur mieste pastebėjome prekeivių, siūlančių vietos amatininkų gaminius.

Florencijos gatvės, vos perėjus Senąjį tiltą (Ponte Vecchio), pakvimpa oda. Odos pramonė yra vienas pagrindinių miesto verslų, ir tai nesunku pastebėti – daug odinės avalynės parduotuvių, o turgaus kioskuose pardavinėjamos rankinės, piniginės, diržai, odinė apranga. Ypač daug odinių gaminių Naujajame turguje (Mercato Nuovo), šalia kurio radome vieną Florencijos simbolį – šerno skulptūrą (Il Porcellino). Reikia patrinti jo nosį, kad lydėtų sėkmė.

Pasukus link Vecchio rūmų (Palazzo Vecchio), odos kvapas išnyko, pakvipo maistu ir kava. Po trijų valandų kelionės pasijutom praalkę, tai prisėdom vienoje iš daugybės ristorante, esančių aplink Piazza della Signoria, visai šalia miesto rotuše vadinamų Vecchio rūmų. Pasėdėjom, užkandom, ir kai bokšto laikrodis ėmė mušti vidurdienį, pakilom – laukė dar daug Florencijos gatvių ir aikščių, kurias reikėjo apžiūrėti.

Šalia Palazzo Vecchio stovi daug Renesanso laikų skulptūrų, o viena iš jų, tikrai žymiausia Florencijoje – Mikelandželo Dovydas. Tokių Dovydų Florencijoje pastebėsite tikrai ne vieną, tačiau skulptūra prie Palazzo Vecchio stovi būtent toje vietoje, kurioje buvo originalusis Dovydas. Originali skulptūra saugoma Akademijos galerijoje (Galleria dell’Accademia).

Apžiūrėję skulptūrų galeriją po atviru dangumi ir trumpam įkišę nosis į pačius rūmus, patraukėm toliau. Praėjom Uffizi galeriją (Galleria degli Uffizi), kurioje saugoma viena svarbiausių meno kolekcijų pasaulyje. Čia laikomi Mikelandželo, Da Vinčio, Botičelio, Rafaelio kūriniai, o norint patekti į galeriją, geriausia nusipirkti bilietus iš anksto.

Kai priėjome Arno upės krantą, pristojom – čia buvo nemažai turistų, visi fotografavo įžymųjį Vecchio tiltą. Tai neabejotinai vienas įdomiausių matytų tiltų, su mažais namukais, kuriuose įsikūrusios juvelyrikos parduotuvėlės. Tai vienintelis per Antrąjį pasaulinį karą išlikęs Florencijos tiltas, todėl vadinamas Senuoju.

Šiek tiek paėję krantine, vėl nėrėm į Florencijos gatveles ir pastebėjom, kad net saulėtą dieną tose gatvelėse yra vėsu, siaurų gatvelių nepasiekia saulės spinduliai. Bet taip turbūt yra visuose Italijos miestuose.

Nužingsniavom iki Šventojo Kryžiaus bazilikos (Santa Croce), kuri stovi didžiulėje to paties pavadinimo aikštėje – Piazza Santa Croce. Viena pagrindinių istorinių Florencijos aikščių buvo apytuštė, daugiau turistų buvo restoranuose aikštės pakraščiuose ir sėdėjo ant suoliukų aplink ją.

Booking.com

Pasinaudoję proga, kad žmonių nedaug, panorom išsitraukti trikojį ir nusifotografuoti dviese. Dažniausiai stovo neprireikia – aplinkiniai pamato, kad pradedam jį konstruoti ir pasisiūlo nufotografuoti. Šį kartą trikojį spėjom panaudoti, bet per tą trumpą procesą sulaukėm dėmesio iš kinų porelės. Visą mūsų fotosesiją stebėjęs kinas, nors angliškai nekalbėjo, bet sugebėjo gestais parodyti savo fotografavimo žinias apie apšvietimą (pats stovėjo su gal pusmetrio ilgio objektyvais), o pribėgusi jo draugė ar žmona panoro kartu nusifotografuoti. Matyt, veš į savo šalį parodyti egzotiškų žmonių – aukštų ir šviesiaplaukių 🙂

Florencijoje dar kartą įsitikinome, kad iš tiek, kiek matėme katalikų bažnyčių, įspūdingiausios tikrai Italijoje. Į tokias paprastesnes jau net nebeatkreipdavom dėmesio – kur čia atkreipsi, kai eini galvą užvertęs, stebėdamasis visokių bazilikų ir katedrų didybe. Tuo Florencija nė kiek nenusileidžia Romai.

Šalia Santa Croce bazilikos stovi dar vieno labai įžymaus Florencijos vyro skulptūra – poeto Dantės Aligjerio.  Iš Florencijos kilęs, vėliau iš jos išvarytas, Dantė sukūrė vieną žymiausių ir simboliškiausių literatūros kūrinių –  „Dieviškąją komediją“, kurioje Florencija minima labai daug kartų.

Apžiūrėję Santa Croce baziliką, nukeliavom į Katedros aikštę (Piazza del Duomo), ir čia užtrukom ilgiau nei tikėjomės. Santa Maria del Fiore katedra, vadinama Il Duomo di Firenze, išties įspūdinga. Tiek kupolas, tiek fasadas. Baltu, žaliu ir rožiniu marmuru puošta katedra išsiskyrė iš daugelio kitų, matytų kelionėse po Italiją.  Matydami tokią didingą architektūrą ir kupolo lubas, ant kurių, 3600 kv. m plote Giorgio Vasaris ir Federico Zuccaris ištapė Paskutinio teismo dieną, stebėjomės, kaip buvo įmanoma sukurti tokią didybę turint ne tiek jau daug techninių galimybių. Šiais laikais, kai turim visokių mašinų, tokius darbus atlikti būtų lengviau 🙂

Įdomi pramoga Katedros aikštėje – užlipti bent ant vienos is dviejų apžvalgos aikštelių – viena yra varpinės bokšte, kita – ant katedros kupolo. Tai galima padaryti nusipirkus vieną bilietą, kainuojantį 10 eurų.

Mes lipom į varpinės bokštą (Campanile) – kad pamatytume Florencijos senamiestį iš aukštai, reikėjo įveikti 414 laiptelių siauromis laiptinėse, prasilenkiant su daug turistų.

Iš viršaus Florencija atrodo įspūdingai: daugybė šiltų spalvų namų su raudonais stogais, šen ten kyšančiais bokštais, apsupta kalnų. Mums atrodė, kad iš varpinės bokšto pažvalgyti po Florenciją geriau, nei iš katedros kupolo. Prie įėjimo į apžvalgos aikštelę ant kupolo eilė buvo ilga, o dar vienas pliusas varpinei, kad iš jos galima apžiūrėti būtent katedrą ir kupolą.

Dar vienas, trečiasis, šalia katedros stovintis, pastatas, yra vienas seniausių pastatų Florencijoje. Šv. Jono baptisterija (Battistero di San Giovanni) yra vieta, kurioje krikštydavo Florencijos gyventojus. Čia buvo pakrikštytas Dantė, garsios italų Medičių šeimos nariai ir kiti Renesanso atstovai. Baptisterija žymi trejomis bronzinėmis durimis – vienos iš jų vadinamos vartais į rojų, ir įspūdingomis mozaikinėmis lubomis, žvilgančiomis auksu.

 Pamatę Florenciją iš aukštai, pajudėjom atgal link Vecchio tilto. Dar žvalgėmės po Florencijos gatveles, ant kiekvieno kampo, kur tik pasuksi galvą, pamatysi kokią bažnyčią, muziejų ar galeriją. Florencijoje sutelpa labai daug to, ką didingo ir puošnaus turi Italija.

Paskutinė mūsų stotelė Florencijoje, jau pasiėmus automobilį, turėjo būti Mikelandželo aikštė, nuo kurios matosi visas miestas. Grįžę pasiimti automobilio, kaip jau minėjau, pasijutom šiek tiek nuskriausti – už mūsų mažos mašinytės pasaugojimą nepilnas keturias valandas teko pakloti 28 eurus! Gatvėje, jei būtume radę stovėjimo vietą, už tą patį laiką būtume sumokėję kokius 6-8 eurus… Bet kai nenori gaišti neįkainojamo atostogų laiko, kartais tenka sumokėti daugiau.

Atvažiavę į Mikelandželo aikštę (Piazzale Michelangelo), radom didelę ir nemokamą stovėjimo aikštelę, apie kurią nežinojom tik atvykę. Mikelandželo aikštė yra šiek tiek toliau nuo centro, bet iš ten atsiveria puikūs panoraminiai miesto vaizdai, tad jei atvykstate į Florenciją automobiliu ir nenorite mokėti už stovėjimą, pradėkit pažintį su miestu nuo čia, aišku, jei netingite šiek tiek paeiti iki žymiausių Florencijos objektų 🙂

Kur apsigyventi, lankantis Florencijoje?

Viešbučių kainos Florencijoje didelės, beveik kaip ir Romoje. Mes apsistojome miestelyje Montecatini Terme, už kokių 50 kilometrų nuo Florencijos. Kadangi ketinome keliauti į Cinque Terre bei Pizą, tai buvo labai patogu. Montecatini Terme yra žymus SPA kurortas ir turi labai daug viešbučių, dėl to kainos yra konkurencingos, o ir susisiekimas labai geras – šalia autostrada,  be to, mieste yra traukinių stotis, iš kurios galima pasiekti daug aplinkinių miestų.

Naudinga:

• Informacija apie Florencijos muziejus: http://museicivicifiorentini.comune.fi.it/en 
• Informacija turistams: http://www.visitflorence.com

[wpsgallery]