Mes važiuojam į Veneciją. Neišsigandom trijų valandų kelio nuo Komo ežero, kur apsistojom, važiuojam ir džiaugiamės, kad pamatysime miestą, kurį aplankyti ne vienam yra svajonė. Venecija. Venezia. Šitas žodis skamba taip saldžiai, paslaptingai ir viliojančiai, ypač tariamas itališkai, prabrėžiant antrąją „e“… Toks ir miestas, tokia ta Venecija: žavinga, paslaptinga, šiek tiek klaidi ir labai viliojanti. Kaip gaila, kad anglai vadina šį miestą tokiu trumpu ir taip neskambančiu Venice…
Be abejonės Venecija yra viena iš unikaliausių vietų, kuriose yra tekę lankytis. Ir gaila, kad šis, atvykėlius iš viso pasaulio stebinantis miestas po truputį skęsta – dėl kylančio jūros lygio Venecija susiduria su nemenkomis problemomis. Teko skaityti straipsnį apie mokslininkų prognozes, jog miestas per mažiau nei šimtą metų gali atsidurti po vandeniu, ir Venecijos valdžia jau ieško būdų, kaip sumažinti vandens lygį bei pakelti miesto pastatus.
Potvyniai pastaraisiais metais Venecijoje labai dažni. 2013 metais kasmetinio Venecijos karnavalo lankytojai po pagrindinę Šv. Morkaus aikštę (Piazza San Marco) turėjo braidyti – vandens buvo net keliasdešimt centimetrų. Tad vykstant į Veneciją, reikėtų pasidomėti, kokia tuo metu vandens situacija ir galbūt įsimesti guminius botus.
Mums lankantis Venecijoje, braidyti po pelkes neteko. Keliavome gruodžio pabaigoje, tad neteko pajusti ir garsiosios Venecijos smarvės, kuri būna ten šiltomis dienomis. Tą dieną buvo apsiniaukę, tad miestas buvo šiek tiek niūresnis nei būna giedrą dieną. Tačiau nei lietus, nei potvyniai, nei kvapas, nei apniukęs dangus negalėtų užgožti Venecijos grožio.
Į Veneciją, nuo žemyno nutolusią apie keturis kilometrus, veda vienas vienintelis kelias Via Liberta ir aplinkui yra tik vanduo ir neįmanomai didelis rūkas. Tokio tiršto ir pilko rūko nė vienas nebuvom matę. Tik kartas nuo karto pamatydavai vandeny juoduojančius stulpus arba laivelius, o daugiau – nieko. Taip, gana gąsdinančiai, mus įsileido Venecija.
Susiradę pirmąją stovėjimo aikštelę, palikom savo transportą. Venecijoje automobilio nereikia, ten keliauti galima arba pėsčiomis, arba vandeniu. Na, dar ir motoroleriai siauromis gatvelėmis gali važinėti. Dėl to, kad nemažai turistų į Veneciją atvyksta automobiliais, ir turi juos kažkur palikti, stovėjimo aikštelių kainos gana didelės. Mes už dieną mokėjome apie 30 eurų. Galbūt yra ir pigesnių vietų, bet nesinorėjo gaišti brangaus atostogų laiko tokioms paieškoms.
Venecija tikrai klaidus miestas. Žemėlapį pirkome tik pradėję vaikštinėti. Siauros gatvelės, akligatviai, kanalai, tilteliai – po kažkiek laiko visi jie supanašėja ir susuka galvą – gal čia jau ėjom, gal apsukom ratą? Yra tik keturi dideli tiltai, jungiantys pagrindinės miesto „gatvės“ – Didžiojo kanalo (Canal Grande) krantus, kurių tikrai nesumaišysi.
Pirmasis tiltas, kurį perėję atsidūrėme šalia Didžiojo kanalo, labai modernus Konstitucijos tiltas (Ponte ella Consituzioni). Vėliau praėjom Scalzi tiltą (Ponte degli Scalzi), paskui – labiausiai iš visų išsiskiriantį Rialto tiltą (Ponte Rialto). Jis išsiskiria judrumu – ant tilto veikia nemažas turgus, be to, vaizdas į Didįjį kanalą nuo šio tilto labai geras, tad ant jo būriuojasi labai daug turistų. Ketvirtasis Didžiojo kanalo tiltas – Akademijos tiltas (Ponte dell’Accademia).
Perėję šiuos didžiuosius tiltus ir dar nesuskaičiuoją galybę kitų tiltelių atkeliavom iki Šv. Morkaus aikštės (Piazza San Marco), pagrindinės susirinkimų vietos Venecijoje. Ten vyko svarbiausi miesto įvykiai, ten kasmet vyksta ir pagrindiniai Venecijos karnavalo renginiai. Atkeliavę į aikštę iš gana ramių skersgatvių, patekome į tikrą šurmulyną, ten turbūt visada tiek daug žmonių. Aikštės puošmena – prašmatnioji Šv. Morkaus bazilika, prie kurios įėjimo buvo nusidriekusi nemaža eilutė žmonių. Apsilankę aikštėje, vėl pasiekėme Didžiojo kanalo pakrantę ir pradėjome ieškoti vandens transporto – pamatyti Veneciją plaukiant yra būtina.
Gondolos, laiveliai, jachtos, vandens taksi ir vandens autobusai – pagrindinės transporto priemonės Venecijoje. Siaurais kanalais plaukiančios ilgos juodos gondolos užburia. Atrodo, galėtum nuolat žiūrėti į jas, vieną po kitos palengva vandeniu slystančias, stebėtis lėtais, bet tvirtais gondolininko judesiais (kaip jis neįkrenta į vandenį?!), stebėti ir žmones gondolose, tokius atsipalaidavusius, įsitaisiusius ant minkštų kėdžių, besimėgaujančius Venecijos atmosfera.
Nors gondolomis plaukioti gana brangu (valandos netrunkantis paplukdymas kainuoja apie 50 eurų), tačiau jei Venecijoje lankysitės dviese, nepagailėkite tų eurų. Sakoma, kad iš gondolos pamatai kitokią Veneciją. Mūsų grupė nebuvo taip romantiškai nusiteikusi, tad Didįjį kanalą praplaukėme keleiviniu keltu – vaporetto, kurio bilietas kainavo 7 eurus. Stebėti namų fasadus, restoranus su gondolų stotelėmis, įsižiebiančius miesto žibintus vakarėjant irgi buvo labai geras jausmas.
Be kanalų, tiltų ir gondolų, Venecijoje yra dar vienas dalykas, išskirtinai Venecijos simbolis. Venecija neįsivaizduojama be kaukių, jų neįmanoma nepastebėti, pro jas sunku praeiti, norisi žiūrėti, matuotis, įsigyti. Tiesa, fotografuoti ir liesti kaukes dažniausiai draudžia pardavėjai, bet nutaikius progą įmanoma ir tai, ir tai padaryti. Kaukės, kaip ir gondolos, lydi per visą Veneciją, ir galima sugaišti nemažai laiko renkantis, matuojantis ir stebintis. Smagiausia užeiti į tokią parduotuvėlę, kurioje kaukės gaminamos meistrų, nes tos, pagamintos Kinijoje, praėjus kelias gatveles, ima atrodyti vienodos ir banalios.
Kaukės yra neatsiejamas Venecijos karnavalo atributas. Ryškios, spalvingos, nėriniais puoštos, įvairiausių formų kaukės Venecijai suteikia dar daugiau žavesio, magiškumo ir paslaptingumo. Viena iš tradicinių kaukių, su ilga nosimi – Daktaro kaukė. Maro metu ten būdavo prikišama žolelių, neva turėjusių apsaugoti gydytoją, lankantį ligonius, nuo pavojingo užkrato. Kitos dažnos kaukės – juokdario, įvairių dramos personažų, taip pat dailūs, tik akis dengiantys domino.
Tokiais unikaliais vaizdais mus stebino Venecija, į atmintį įstrigusi kaip viena netikėčiausių lankytų vietų.
Vienos dienos šiame Italijos mieste neužteko pamatyti Venecijos lagūnoje esančių salų – Murano, Burano, Torcelo (Torcello) ir San Mikelės (San Michele), bet tiems, kurie vieši mieste ilgiau, nuvykti ten tikrai patartina. Murano saloje galima apžiūrėti Veneciją garsinančių stiklo pūtikų meno kūrinius, o Burano saloje gyvena nėrinių gamintojai. Keltai į salas iš Venecijos išplaukia kas pusę valandos. Įdomi yra San Mikelės sala, tačiau į ją turistai neužsuka. Ši sala – kapinės, ir kas jau plaukė pro šią salą, pasakojo, kad ta vieta atrodo gana baugiai, ypač temstant, kai iš rūko išnyra daug kryžių…
[wpsgallery]
