Į Utenos pusę vykome nieko iš anksto neplanavę, neužsisakę, tačiau žinojome, kad stovyklavietė su palapinėmis mums netiks – kartu vyko penkių mėnesių keliautoja, kuriai reikėjo didesnių patogumų, nei palapinė. Taigi, buvome aštuoni suaugę, kūdikis ir šuo. Kadangi buvo vasara, bet ne pats karštymetis, be to, darbo savaitės pradžia – buvome optimistiškai nusiteikę ką nors tinkamo rasti. Juk daugiausiai poilsiautojų būna savaitgaliais. Deja, užsukę į kelias sodybas, paskambinę keliais numeriais, rastais internete, nieko nepešėme. Dabar jau net nežinau, iš kur kompanionas gavo vienos sodybos šeimininko numerį, bet jis sutiko mūsų kompaniją priimti.
Nuvykome į Sudeikius, Utenos rajono miestelį, kur sodybos šeimininkas – pusamžis vyras, atlėkė su motoroleriu mūsų pasitikti. Nusekėme paskui jį į sodybą – turistams jis išnuomoja nelabai toli savo namo pastatytą namelį su trim miegamaisiais, pirtimi, virtuve, nedidele sale, kurioje laisvai tilptų apie 12 žmonių. Kainos nustebino – sumokėjome po 16 litų žmogui už naktį – apie 150 litų už visą namą! Čia tau ne kambarių ar lovų nuoma Palangoje… Be to, kieme buvo smagi pavėsinė su židiniu šašlykams išsikepti. Ten ir vakarojome. Sodybos šeimininkas, matyti, kompanijos žmogus, netruko prisijungti prie mūsų, kol žmona nepriprašė jo eiti namo.
Ryte mūsų kompanijos vyriškoji pusė išlėkė išbandyti ežero vandens – pėščiomis eiti buvo gal 5-10 minučių. Vėliau, papusryčiavę, susikrovę mantą ir atsisveikinę su šeimininkais, pajudėjome į paplūdimį prie Alaušo ežero.
Sudeikiai – mažas kurortinis miestelis Alaušo ežero pakrantėje. Miestelio paežerė tvarkinga, todėl mėgstama poilsiautojų. Mums ten atvykus nebuvo labai šilta, tad poilsiautojų buvo tik kelios dešimtys. Tikėtina, karštomis dienomis jų būna gerokai daugiau. Sudeikių žmonės pasirodė labiau atsipalaidavę nei mūsų gimtinėje, turbūt tai įprasta tose vietose, kur turizmas daugumai gyventojų yra pragyvenimo šaltinis. Prie ežero sutikome ir sodybos šeimininką – pasirodo, jis dar užsiima ir vandens dviračių bei valčių nuoma. Prie ežero yra kioskelis, kur galima nusipirkti šiokio tokio greito maisto ir gėrimų. Maisto pasirinkimas ir kokybė nenudžiugino, jei yra galimybė, geriau atsivežti savo užkandžių, ar nuvykti papietauti kitur.
Alaušo ežeras garsėja tarp vandens pramogų mėgėjų todėl, kad jame leidžiama plaukioti visomis motorinėmis vandens transporto priemonėmis, kurių variklio galingumas neviršija 150 arklio galių. Prie Alaušo ežero nekeista matyti vandens motociklus, katerius, jachtas. 42 metrų gylio ežerą dėl itin skaidraus vandens (sako, kad vasarą skaidrumas siekia 4-6 metrus) mėgsta ir nardymo fanatikai, ir žvejai.
Mūsų draugai irgi išbandė vandens pramogas – praskriejo motorine valtimi traukiama pripučiama padanga. Aš rinkausi ramesnę pramogą – su draugu vandens dviračiu nuplaukėme pasižvalgyti po vieną mažą ežero salą.
Mūsų poilsio dieną Sudeikių pliaže užtemdė vienas nemalonus incidentas – nežinau, ar ten tokių dalykų pasitaiko dažniau, ar čia buvo tik vieno poilsiautojo neapgalvotas poelgis. Buvo matyti, kad šitas įvykis sujaukė visų aplinkinių ramų mėgavimąsi poilsiu bent trumpam. Vienam pliažo lankytojui kilo labai netikusi mintis paleisti kovinės veislės šunį pasilakstyti prie ežero, kur buvo ir kitų šunų, ir poilsiautojų su vaikais. Agresyvus šuo pasileido tiesiai mūsų grupės link ir užpuolė mūsų keturkoję kompanionę – draugišką retriverių veislės kalytę. Aišku, kilo sąmyšis, visi labai išsigandome. Piktojo šuns šeimininkas pribėgo, pasičiupo savo šunį ir greitai abu pasišalino iš pliažo. Mūsų keturkojė keliauninkė atsipirko perkąsta ausimi. Norisi tikėti, kad tai buvo retai pasitaikantis įvykis ramiame ir saugiame kurorte.
Nepaisant šio incidento, mūsų trumpa išvyka ir pirmoji pažintis su vaizdinguoju Utenos kraštu paliko malonių prisiminimų, norą dar kartą sugrįžti ir pamatyti daugiau.
Daugiau informacijos apie Alaušo ežerą: www.alausas.lt
