Vieniems nuvažiuoti šį kelią yra svajonė, o jį pervažiavus nesunku įsitikinti, kad tai tikrai vienas vaizdingiausių maršrutų Europoje. Mus Prancūzijos Žydrosios pakrantės kelias užbūrė savo neįtikėtinais vaizdais ir kontrastais. Sau mielą vietą čia gali rasti netgi išrankiausias keliautojas.
Jaukūs maži miesteliai ir prabangūs pajūrio kurortai, triukšmas ir ramybė, aukšti pastatai pakrantėje ir laukiniai uolėti paplūdimiai – iš tokių kontrastų susideda Prancūzijos pietryčiuose esanti Žydroji pakrantė (Cote D’Azur). Visa tai matėme mes, važiuodami šiuo keliu žiemą, ir užsukdami į žymiausius pajūrio kurortus, bei mažiau žinomas, bet ne mažiau puikias vietas pajūryje.
Nors Žydrosios pakrantės kelias buvo tik dalis mūsų žiemos kelionės maršruto, tačiau tai be jokių abejonių buvo gražiausia atkarpa. Na, gal tik kelias per Pirėnų Katalonų regioninį parką pietvakarių Prancūzijoje galėtų būti konkurentas Žydrajai pakrantei…
Kur prasideda ir kur baigiasi ta Žydroji pakrantė? Pradžia kaip ir aiški – tai visai šalia Italijos sienos esantis Mentono miestelis, o dėl pabaigos sutaria ne visi. Vienur Žydrosios pakrantės pabaiga laikomas San Tropezas, kitur – Bandol miestelis, bet teko matyti ir tokių gidų, kur Žydroji pakrantė ištęsta beveik iki pat Marselio, tiksliau, šalia jo esančių įlankų (Les Calanques).
Tikslias ribas nustatyti tikrai sunku – lyg nubrėžus kažkokią įsivaizduojamą ribą, pasikeistų Viduržemio jūros spalva? Mums visai patiko ta ilgesnė Žydrosios pakrantės kelio versija – apie 270 km nuo Mentono iki Les Calanques. Tą kelią nuvažiavome per dvi dienas, skubėti visai nesinorėjo. Vėliau dar papildomą parą skyrėme Kanams ir Nicai.
Į Žydrosios pakrantės pradinį tašką – Mentoną, vykome iš ne mažiau gražios Italijos pakrantės ir Sanremo kurorto. Jau Italijoje stojom per dažnai, nes visur buvo taip gražu, tokios vaizdingos pajūrio panoramos, kad būtų nuodėmė nuvažiuoti nesustojus.
Jei važiuodamas iš Italijos, Prancūzijos pasienį pramiegotum, tai iš automobilio išlipęs Mentone, gali susimaišyti, kurioje šalyje esi. Mentonas atrodo labiau itališkas nei prancūziškas miestas, čia tik restoranų užrašai išduoda, kad tai Prancūzija.
Šį miestelį, važiuojant Žydrosios pakrantės maršrutu, reikėtų aplankyti ne tik dėl to, kad tai yra oficiali šio regiono pradžia, bet ir dėl to, kad jis labai žavus. Mentone verta užlipti laiptais link bazilikos (Basilique Saint Michel) ir pasimėgauti senamiesčio tyla bei ramybe. To nebebus nuvykus į žymesnius Žydrosios pakrantės kurortus.
Iškart po Mentono patekom į tikrą prabangą ir triukšmą, kur gatvėse be sustojimo urzgia galingų automobilių varikliai, prieplaukose stovi didžiulės jachtos ir netgi šaldytuvo magnetukai yra per brangūs.
Taip mus pasitiko Monakas, miniatiūrinė valstybė-kunigaikštystė, įsispraudusi tarp Viduržemio jūros ir Prancūzijos. Pristoję aikštelėje kalnuose, nuo kurios matosi visas Monakas, negalėjome atitraukti akių – įpratę prie nedidukų pakrantės kaimelių, regėjome aukštus pastatus visai ant jūros kranto.
Ši nykštukinė šalis prieš keletą metų buvo didžiausia pagal gyventojų tankumą visame pasaulyje, tačiau dabar Monakas nustumtas į antrąją vietą – didžiausią gyventojų tankumą turi autonominė valstybė Macau, esanti Kinijos teritorijoje.
Monakas iš viršaus atrodo tikrai įspūdingai, bet ne mažiau nustebino ir pasivaikščiojimas Monako mieste, kuris susideda iš keturių rajonų – Monako Ville, Monte Carlo, La Condamine ir Fontvieille. Apžiūrėjome senamiestį, uostą, o vyrai dar ir Monako Princo automobilių kolekciją bei Formulės 1 trasą pamatė. Į Monte Karlo kazino, kuriame lošti vietiniams yra draudžiama, įeiti nedrįsome, pasirodė per daug prabangus keliautojams su sportbačiais.
Važiuojant toliau į vakarus Žydrąja pakrante, yra miestas, į kurį užsukti būtina. Miestas, kurį pavadinę Žydrosios pakrantės pažiba, tikrai nesuklysim. Iš visos Žydrosios pakrantės miestų, Nica sužavėjo labiausiai ir buvo tas miestas, kuriame norėjosi praleisti daugiau dienų. Kiti pasirodė arba per ramūs, kaip Mentonas, arba per triukšmingi, kaip Monakas ar Kanai. O Nica šiuo atveju buvo ideali.
Nicoje verta pavaikščioti Anglų promenada – ošianti jūra, palmės, ištaigingi pastatai nuteikia labai maloniai. O užlipus aukštyn į Pilies kalvą (Colline du Chateau), pamatysite Nicos miesto ir uosto panoramas, kurios bus vieni gražiausių prisiminimų iš Žydrosios pakrantės. Nica turi labai jaukų senamiestį, kurio gatvėse, kaip labirinte, galima pasimesti, ir tik išgirdęs jūros ošimą, supranti, į kurią pusę eini.
Toliau Žydrojoje pakrantėje miestelių ir kaimelių daug – norint aplankyti daugumą, vos pavažiavus kelis kilometrus, reikės stoti. Jei laiko daug nėra, tuomet reikia išsirinkti, ką norisi pamatyti labiau.
Trumpas sustojimas mums turėjo būti Kanai, tačiau ten praleidom šiek tiek daugiau laiko, nei buvo planuota. Šiltas oras, mėlynas dangus, žydra jūra ir gaiviame vėjyje lingiuojančios palmės nuteikė taip vasariškai, kad iš galvos visiškai išgaravo, jog šiandien priešpaskutinė metų diena, beveik viduržiemis.
Mėgaudamiesi ta vasariška nuotaika, prasisagstę ar visiškai nusivilkę paltus, ėjom promenada palei jūrą. Užsukom pažiūrėti raudonojo kilimo šalia Festivalio rūmų (Palais des Festivals et des Congrès), kur vyksta kasmetinis Kanų kino festivalis. Prabanga Kanai beveik nenusileidžia Monakui – Kanų uoste irgi puikuojasi daugybė prabangių jachtų, o palei promenadą išsidėstę balti ištaigingi viešbučiai.
Dar vienas iš Žydrosios pakrantės miestelių – Frežiusas (Frejus), tapo mūsų prieglobsčiu nakvynei. Šis miestelis, kaip dauguma toje pakrantėje, turi paplūdimius, uostą ir senamiestį, o vieni iš išskirtinių lankytinimų objektų yra amfiteatras ir romėnų laikų akveduko bei miesto vartų griuvėsiai. Įdomių vietų sąrašą Frežiuse galiam rasti čia>>.
San Tropezas (Saint Tropez), garsėjantis kaip kurortas, kuriame nesibaigia linksmybės ir kur pramogauja įžymybės, irgi turėtų būti įtrauktas į sustojimų sąrašą, važiuojant Žydrąja pakrante. Bet mes, atvykę gruodžio pabaigoje, darbo dieną, jokių pramogų, o tuo labiau garsenybių pėdsakų nepastebėjom. Išties, ryte senamiestyje buvo vienas kitas pensininkas.
Tai, ką pamatėme San Tropeze, sugriovė visus išankstinius stereotipus. Ten buvo jaukus senamiestis ir uostas su prabangiom jachtom – jos vienintelės išdavė, kad šiltuoju metų laiku pasilinksminti atvykstančių turtuolių netrūksta.
San Tropezo lankytinas vietas ir renginių gidą galima rasti čia>>.
San Tropezo senamiestis ir pakrantė
Dar viena vieta, kurią labai rekomenduojam aplankyti, yra Nacionalinis įlankų parkas (Parc Nacional Les Calanques), visai šalia antro pagal dydį Prancūzijos miesto Marselio.
Mes aplankėme vieną iš tų įlankų, Calanque de Morgiou, kurią pasiekėme pėsčiomis, automobilį palikę kažkur kalnuose. Šalia įlankos yra tik kelios apgriuvusios trobelės ir keliolika žvejų valtelių prieplaukoje. Ten norom nenorom pasijauti lyg būtum atskirtas nuo viso pasaulio – iš vienos pusės jūra, iš kitų trijų – aukštos uolos.
Dėl įlankų priskyrimo Žydrajai pakrantei galima ginčytis, tačiau mums šios įlankos ir Marselis buvo puiki riba, kur atsisveikinome su Viduržemio jūra ir pasukom toliau nuo pakrantės, giliau į Prancūziją.
Daugiau informacijos apie Žydrosios pakrantės įdomias vietas galima rasti čia>>.
