Snoudonijos parkas: maršrutas į Snoudono viršūnę

Snoudonija (Snowdonia National Park) ilgai buvo ta vieta Velse, į kurią norėjome nuvykti. Ir pagaliau pavyko susiorganizuoti tokią išvyką. Čia mūsų laukė ne tik gražūs vaizdai, bet ir išbandymas – įlipti į 1085 metrų aukščio kalną Velse.

Savaitgalį, kurį praleidome Snoudonijoje, vienas iš mūsų pagrindinių tikslų buvo pasiekti Snoudoną (Snowdon) – Kambrijos kalnų (Cambrian Mountains) viršūnę. Šis kalnas yra aukščiausias taškas Anglijoje ir Velse, Britanijos salose aukštesnių kalnų yra tik Škotijoje.

Į šį kalną veda nemažai takų, o tą, kuriuo eisime, išsirinkome dar prieš kelionę. Mūsų pasirinktas takas – Snowdon Ranger Path, vienas iš pirmųjų takų į Snoudoną, kuriuo iš kasyklų buvo gabenamas varis. Tai nei labai sudėtingas, nei lengvas kelias, toks per viduriuką, o rinkomės jį todėl, kad jis apibūdinamas kaip labai vaizdingas. Gerų vaizdų išties netrūko.

Kai mes atvykome, šiek tiek susivėlinę, jau buvo apie 13 val., tad stovėjimo aikštelė buvo sausakimša, keli automobiliai stovėjo šalia aikštelės, o keletas keliautojų jau grįžinėjo įveikę Snoudoną. Šiaip ne taip pasistatę automobilius, į tą pačią vietą tikėjomės sugrįžti greičiausiu atveju per 6 valandas – tiek  apytiksliai trunka beveik 8 mylių arba 13 km maršrutas pirmyn ir atgal.

Pamatyti, kaip pasiekėme Snoudono viršūnę, galima šiame 6 min filmuke, o detaliau apie lipimą į viršūnę skaitykite toliau:

Pradėjus lipti į kalną, ėmė lyti, viskas aplink tapo pilka, tamsu lyg vakarėjant, nors buvo vidurdienis. Supratom, kad tokiu oru kalnuose matysim tik pilkus debesis. Bet juk nesisuksi atgal, be to, lietingam orui buvome pasiruošę. Britanijoje orą sunku prognozuoti, tad kelionių pagal orą nebederinam – kaip bus, taip. Besiruošdami į Snoudoną, pasirūpinome tinkama apranga – nors apačioje būtų šilta, lipant į kalną dažniausiai pučia žvarbus vėjas.

Susiruošus į Snoudoną, reikėtų pasitikrinti oro sąlygas. Snoudono viršūnėje sniego būna nuo lapkričio iki kovo ar net balandžio mėnesio.

Pirmieji keli šimtai metrų į kalną mums buvo sunkokas išbandymas – kalnas gana status, pliaupia lietus, organizmas dar nepripratęs prie kopimo tempo, ir tikslas atrodo taip toli. Viena keliauninkė toje vietoje pasijuto lyg turinti temperatūros, kitai atrodė, kad tuoj mirs, širdis taip tabalavosi. Bet tai tebuvo išbandymas, vėliau, įkopus į tą kalną, žygiavom lengvai, beveik tiesiu keliuku, iki kitos kliūties.

Lengvai pražingsniavę takeliu, priėjome statų akmenuotą šlaitą – dideliais akmenimis grįstas takelis zigzagu vedė į viršų. Šioje vietoje, einant palei skardį, vėjas buvo labai šaltas, tad gobtuvai,  kepurės ir netgi pirštinės labai pravertė.

Mums labai pasisekė, nes artėjant prie viršūnės, lyti nustojo ir pilki lietaus debesys, kaboję virš mūsų galvų pradėjus šį žygį, pasitraukė. Prasiskaidžius debesims, atsivėrė Kambrijos kalnų grožis. Pamatėm kvapą gniaužiančių vaizdų – nesinorėjo akių nusukti nuo mėlynų ežerų, kuriuos iš visų pusių supo žali Kambrijos kalnai.

Bet tuos vaizdus matydavom tik sustoję pailsėti. Einant į viršų akys būdavo nuleistos žemyn ir matydavo tik akmenuotą taką. Užsižiopsojus į panoramas lengvai gali užkliūti už didesnio akmens ir išsitiesti visu ilgiu ant žemės.

Kai kurios atkarpos žygiuojant Snowdon Ranger taku buvo lengvesnės, kai kurios pareikalavo jėgų, vietomis reikėjo ir visom keturiom galūnėm kibti į akmenis. Statesnėse atkarpose pailsėti stodavom kas porą šimtų metrų.

Tačiau kai iki viršūnės liko kokie 700 metrų, ir Snoudono aukščiausias taškas jau matėsi – norėjosi eiti sparčiau ir greičiau pasiekti tikslą. Bet nuo ten vaizdai patys gražiausi – stojom žvalgytis ir fotografuoti.

Toje vietoje mūsų kelias susikirto su kitais keliais į Snoudoną ir geležinkelio bėgiais, kuriais į viršūnę turistus veža traukinys. Šis traukinys išvažiuoja iš Llanberio miestelio ir nuveža 7,6 km į Snoudono viršūnėje esančią stotį ir atgal (bilietas nepigus – £27). Mes tokio kelionės varianto net nesvarstėm – norėjome įveikti kalną savo kojomis, o ne važiuoti traukiniu, išlipti, apsižvalgyti ir važiuoti atgal.

Bet šis traukinys tikrai geras variantas, jei galimybių įlipti savo kojomis nėra – ar trūksta jėgų, ar neužtenka laiko. Kelionė traukiniu užtruks daug trumpiau, nei kelionė kojomis. Traukinio bilietus rezervuoti galima čia>>.

Ant pačios viršūnės sukinėjosi nemažai žmonių, ir buvo labai smagu sutikti lietuvių grupelę. Jie buvo labai pastebimi dėl išskirtinės aprangos – ne  neperšlampamos striukės ir patogios kelnės, kaip kitų keliautojų, bet spalvingi gyvūnų kostiumai. Iš jų gavom ir istorinę Lietuvos vėliavą nuotraukai, mat savąją nedidelę trispalvę, kuri kabėjo ant automobilio, dar pakeliui į Snoudoniją per bendrakeleivio neatsargumą nupūtė vėjas…

Į 1085 m aukštyje esantį Snoudoną įlipome per 2 val. 45 min. Išmanioji programėlė suskaičiavo, kad nuėjome 3,76 mylios, virš 6 km. Savo kojomis nuo stovėjimo aikštelės iki viršūnės pakilome 935 m į viršų.

6 km atgal, žemyn, įveikėme nesunkiai, leidomės beveik pasišokinėdami. Nusileisti nuo Snoudono buvo daug lengviau nei nuo Pen-y-fan viršūnės Brecon Beacons parke, nes ten reikėjo tai leistis žemyn, tai vėl kilti, ir vėl leistis.

Nusileidome per 1 val. 30 min, o iš viso, pirmyn ir atgal su visais pailsėjimais ir atokvėpiu bei pietumis viršūnėje užtrukome 4val. 45 min.

Jei norite keliauti Snowdon Ranger Path, reikėtų atvykti į stovėjimo aikštelę, kurią rasite į navigaciją įvedę pašto kodą LL54 7YS ir dar šiek tiek pavažiavę į priekį, kai navigacija jau rodys sustoti. Bent jau mums taip buvo – kai navigacija rodė, kad jau atvykome, dar pavažiavus kokį pusę kilometro į priekį privažiavome aikštelę, visai šalia hostelio. Google žemėlapiuose šis maršrutas atrodo taip:

Informacijos apie visus maršrutus į Snoudoną rasite čia>>.

Daugiau idėjų savaitgaliui Snoudonijos parke rasite čia>>.

[wpsgallery]