Du lietuviai keliautojai, pasiryžę pervažiuoti JAV motociklu, savo pirmuosius nuotykius iš svajonių kelionės pradeda pasakoti vos atvykę į Los Andželą: „Kelionė prasideda. Paskubom susipakuojam būtiniausius daiktus ir traukiam iš Lietuvos sekinančio karščio…“.
Varšuvoj 22 val. jau kur kas vėsiau. Apsistojam puikiame Varšuvos viešbutyje už juokingą kainą, kaip vėliau supratom lygindami su Los Andželu. Čia viršydamas greitį 20km/h stabdžiau eismą. Kitą rytą vežant mus nuo stovėjimo aikštelės iki oro uosto supratau, kad mano senas dyzelis neturi jokių šansų pritapti Varšuvos eisme. Pavargusio Renault mikriuko gale mėtėmės iš kampo į kampą lenkui siekiant greičiausio nuvykimo į oro uostą rekordo. O šis rytas atrodo niekad nesibaigs. 6 val. ryto išskridom į Amsterdamą, čia vos 9 val. ryto, po 10-ties valandų skrydžio, Los Andžele mus pasitinka 11 val. valanda ryto. Tiek pasisveikinimų „labas rytas“ per vieną dieną dar neteko girdėti.
Ilgiausia diena gyvenime nesibaigė be nuotykių. Pavargę po skrydžio į Los Andželą, nusprendėm nerizikuoti ir nevargti ieškant viešojo transporto, o naudotis taksi. 30 dolerių iki viešbučio nepasirodė mažai ir čia tuo metu pasitiko vairuotojo priekaištai dėl nepaliktų arbatpinigių. Pirma pamoka – prie taksi kainos priskaičiuoti dar 10 proc. arbatpinigių. Ir ne tik taksi. Čia natūralu palikti arbatpinigius už automobilio remontą, kirpimąsi ar bet kokią kitą paslaugą, o nepalikęs pasirodytum daugiau nei nemandagus, net jei paslauga ir nepatiko. Mūsų kultūrai tai atrodo keista.
Nuvykus į viešbutį pasitinka antra pamoka – labiau pasidomėti vieta, kur ruošiesi apsigyventi. Nesu rasistas, bet sėdintys gatvėje juodukai neatrodė svetingai. Viešbučio durų numeris paženklintas kažkuo panašiu į kraują. Langas perskilęs, bet tai nesudarė problemų, nes nedrįsom atitraukti langinių. Sienoje buvo skylė, bet ji išradingai užtaisyta krepšiu. Paklausus viešbučio administratoriaus, ar čia saugu, jis atsakė, kad kieme taip. Tačiau į gatvę eiti nepatartina. Nutarėm trijų dienų viešnagę sutrumpinti iki vienos, bet netrukus persigalvojom ir nusprendėm nešdintis nedelsiant. Be to, kartu gabenomės ir pinigus motociklui.
Užsibukinom viešbutį už 150 USD parai, nes čia pigiausia, ką galėjom rasti geroje vietoje ir padoriomis sąlygomis. Nuvykti į naują viešbutį išbandėm Uber programėlę. Ir čia tikriausiai buvo vienintelis geras sprendimas atvykus. Netrukus buvom naujame viešbutyje. Už kelionę nuo kreditinės nuskaičiavo 8 USD ir nereikia jokių grynųjų. Naujas rajonas kur kas patrauklesnis, gatvėje žaidžia vaikai. Užmigom praktiškai iš karto atvykę ir ramiai išmiegojom visas 15 valandų.
Kitą dieną prasidėjo pigesnės nakvynės ir motociklo paieškos. Pigiau apsistoti padėjo Airbnb, kur žmonės nuomoja kambarius savo namuose. Motociklo paieškos sukėlė nemažai streso. Pinigai gyvenant Los Andžele greitai tirpo, o tinkamo varianto skelbimuose vis nesimatė.
Eilinį kartą prabudęs 5 val. ryto, einu peržiūrėti skelbimus. Ir ten matau tobulai tinkantį variantą, patalpintą prieš kelias minutes. Nedelsdamas paimu telefoną ir taip susipažįstam su Andželo. Paskubom pasigriebiam piniginę, kviečiamės Uber taksi ir po 20 minučių būnam vietoje. Andželo – pensijon išėjęs, buvęs telefonų kompanijos elektrikas, jis ilgai nemiega. Keliasi prieš 5 val. ryto. Nedaug kuo skiriasi ir nuo mūsų šalies senjorų. Vis dūsaudamas pasakoja apie savo turėtus motociklus, apie sveikatos problemas ir drebančiom rankom atiduoda savo paskutiniojo kompaniono raktelius.
Amerikoje, ar bent Los Andžele, nėra įprasta pirkti dėvėtus daiktus, įskaitant automobilius ir motociklus, todėl ir šis buvo pirktas naujas. Mums labai pasisekė, kad Andželo pasisiūlė padėti mums įsigyti motociklo draudimą, užregistruoti moto. Pravežiojo mus pusę dienos savo tradiciniu amerikietišku pikapu.
Na, o po to galėjom lengviau atsikvėpti, apsidairyti į milžiniškus automobilius, kuriuos Lietuvoje turėtume parkuoti per dvi vietas, aplankyti Holivudą, Santa Monikos paplūdimį, kur gelbėtojų bokšteliai primena serialą Baywatch su Miču Bakenonu, pasikalbėti su vietiniais.
Čia visiškai natūralu pradėti pokalbį su gatvėje sutiktu nepažįstamuoju. Išgirdę apie mūsų planą visi griebiasi už galvos ir išvadina bepročiais. Atrodo susirūpinę labiau nei būtume mes dėl savo artimųjų. Tačiau pakraipę galvas linki sėkmės.
Su mumis susisiekia vietinis lietuvis ir žada dienos pabaigoje motociklu mums aprodyti apylinkes. O mes tuo metu perkamės būtiniausius daiktus ir laukiame vakaro.
Daugiau informacijos apie kelionę: www.facebook.com/motoamerika.
Teksto ir nuotraukų autorius: Kęstutis Šlapkauskas
Daugiau apie Los Andželą: Kelionė po Ameriką: naftos ir filmų miestas Los Andželas >>
Už automobilio remontą tikrai nereikia arbatpinigių palikt, o viešbutyje tai reikia kambarinėm palikt dolerių, o taksistas tai , manau, 20 procentų tikisi.
Sėkmingos kelionės!
Eh… Ta Amerika, manau daugelio Lietuvių svajonė…