Kelionė Amerikoje: automobilio nuoma ir vairavimo ypatumai

Planuojant kelionę Amerikoje ir norint kuo daugiau pamatyti, svarbiausias dalykas buvo išsinuomoti tinkamą automobilį. Mūsų vairuotojo pastebėjimai apie automobilio paiešką ir Amerikos kelius Kalifornijos, Nevados, Jutos ir Arizonos valstijose.

Prieš kelionę į Ameriką mūsų privačioje grupėje kilo diskusija, kokį transportą rinktis. Buvo aišku tik viena, kad tai bus vienas didelis autobusiukas arba du minivenai. Kadangi keliaujančių buvo 9, atrodytų viskas aišku – nuomotis vieną devynvietį autobusiuką, tačiau 9 keliautojai su 9 lagaminais ir 9 rankiniais bagažais į tokį netilptų. Be to, tai ne Europa, paprasto devynviečio VW Transporter ten su žiburiu nerasi, geriausiu atveju – 12 vietų amerikietiškas Chevrolet su „kukliu“ 6 litrų varikliu. Bet tokio vairuoti pagal Europos Sąjungos įstatymus negalime nė vienas – B kategorijos vairuotojo pažymėjimo neužtenka, reikėtų D1.

Geriau pasidomėjus Amerikos kelių eismo taisyklėmis ir įstatymais, paaiškėjo, kad ten paprasčiau nei Europoje – JAV valstijose, į kurias keliavom, su B kategorija galima vairuoti automobilį iki 16 sėdimų vietų. Tad mūsų paieškos kriterijai susiaurėjo – visi nusprendėm, kad keliausime vienu dideliu autobusiuku.

Paieškoję automobilių nuomos tinklapiuose (www.enterprise.co.uk, www.rentalcars.com ir tiesiogiai per nuomos įmones), nesunkiai radom mums tinkančią transporto priemonę – 12-kos vietų Ford Transporter arba Chevrolet Express. Geriausias pasiūlymas buvo iš rentalcars.com per Alamo automobilių nuomos bendrovę. Nuoma 15 dienų kainavo 702,11 svarų, į kainą buvo įskaičiuoti visi draudimai, neribotas kilometražas ir papildomi vairuotojai, kuriuos turėjom tris. Buvo galima mokėti iškart arba šiek tiek brangiau atvykus į vietą, tai mes sumokėjome iš anksto.

Nusileidę Los Andželo oro uoste, sekdami car hire rodykles, nesunkiai radom autobusą, nuvežusį į automobilių nuomos punktą, kuris yra už gerų 10 minučių kelio.

Kaip su automobilių nuoma buvom pasimokę Italijoje, tikėjomės blogiausio, kad reikės aiškintis dėl lietuviškų vairuotojo pažymėjimų be angliško vertimo, tačiau viskas vyko sklandžiai. Nuomos punkte stovėjo automatai, skirti tiems, kurie turi išankstinius užsakymus internetu.  Suvedus užsakymo numerį, tereikėjo pateikti vairuotojų duomenis ir po kelių minučių gavom čekį, su kuriuo galėjome pasiimti automobilį aikštelėje už 20 metrų.

Ir štai nepraėjus nė 5 minutėms iš garažo išvažiuoja visiškai naujas, dar nematytas amerikietiškas Ford Transporter su 3,7 l benzininiu varikliu. Su šypsenom veiduose dedam lagaminus, šokam į vidų ir lekiam į pirmąją stotelę – viešbutį. Po 16 valandų kelionės visi norėjome tik vieno – iššokti iš batų ir į dušą.

Pirmasis už vairo sėdu aš. Kadangi pastaruosius šešerius metus gyvenu Londone, reikia persiorientuoti ir įprasti vairuoti dešinėje (normalioje) pusėje visiškai naują 12-os vietų autobusą. Beje, automatinė pavarų dėžė buvo didžiulis privalumas, ypač San Franciske, kur visos gatvės arba į kalną, arba į pakalnę.

Be jokių nesklandumų pasiekę viešbutį, vienas po kito skubam į dušą, po valandos susitinkam paragauti amerikietiško alaus ir pasipasakoti pirmuosius įspūdžius.

Per sekančias 15 dienų su šiuo busiku įveikėm 2700 mylių. Už vairo pasėdėti teko visiems keturiems kelionės vyrams. Visų nuomonė tokia pati – lengvai vairuoti ir patogus. Keleiviai taip pat nesiskundė.

Apie ekonomiją Amerikoje tikriausiai neverta nė kalbėti, tačiau jei įdomu, kiek šitas aparatas suvalgė mūsų $$$, atsakymas toks: su pilnu kuro baku, kuriame telpa apie 25 galonus (JAV galonas yra ~ 3,79 litro) benzino, nuvažiuodavome 400 mylių (640 km). Dar paprasčiau – 100 km reikėjo apie 15 litrų kuro.

Kuro kainos keitėsi kardinaliai… Pigiausias benzinas, kurį pylėme, kainavo 2,31 $ už galoną mokant grynais (kai kuriose vietose mokant kortele, kaina yra didesnė keliais ar net keliasdešimt centų), o brangiausias, kurį teko pirkti, kainavo 4,20 $ už galoną. Tačiau matėme ir dar didesnių kainų – po 5 ir beveik 6 $ už galoną.

Mano patarimas – prisipildyti kuro baką miestuose, kuo toliau nuo nacionalinių parkų, kuriuose ir aplinkui juos, kuras brangiausias.

Per visą kelionę su nuomotu automobiliu jokių nesklandumų nebuvo, o grąžinti automobilį į nuomos punktą buvo dar paprasčiau, nei pasiimti.

Dar keli dalykai, kuriuos pastebėjau vairuodamas Amerikoje:

• Greitkeliuose prie didžiųjų miestų kairioji juosta su užrašu Poolcars Only leisdavo mums aplenkti visus kamščius. Šita juosta skirta automobiliams su dviem arba daugiau keleivių. Kadangi dauguma amerikiečių važiuoja po vieną, tai šita juosta būdavo beveik tuščia, lyginant su šalia esančiomis 5 juostomis.
• Visi valstijų keliai nemokami, nebent maršrutas eina per nacionalinį ar valstijos parką, tada teks mokėti uz įvažiavimą. Kaina priklauso nuo parko, tačiau kainos nėra didelės: uz automobilį apie 10 – 25 $. Taip pat kai kurie tiltai, pavyzdžiui, San Francisko Auksinių vartų tiltas (Golden Gate Bridge) yra mokamas.
• Greitkeliuose nenustebkite, jei būsit aplenkti iš dešinės ar iš abiejų pusių iš karto. Ten tai normalu, nes juostų pakanka, dažniausiai greitkeliuose būna 3-4 juostos.
• Dar viena vairavimo taisyklė, kuri mane šiek tiek nustebino: prie keturių kelių sankirtos su Stop ženklu, pirmenybę važiuoti turi pagal eilės tvarką, jei tu atvažiavai pirmas, tavo pirmenybė, nesvarbu, ar tau reikia sukti į kairę ar važiuoti tiesiai.
• Degant raudonam šviesoforo signalui, važiuoti į dešinę galima bet kada (žinoma prieš tai visiškai sustojus ir įsitikinus, kad niekas neatvažiuoja iš kairės), išskyrus atvejį, kai prie šviesoforo yra ženklas No turn on red.
• Automobilių stovėjimo aikštelės valstijose, kurias pravažiavom, irgi stebino dydžiu, ir tuo, kad dauguma jų nemokamos.

Apskritai pastebėjau, kad amerikiečiai važiuoja tvarkingai, pakelės švarios, sustojimų su nemokamais WC daug, degalinių irgi nemažai, kuriose visada gausit amerikietiškos kavos ir užkandžių.

Tai tiek mano įspūdžių apie automobilių nuomą ir vairavimo kultūrą Vakarinėje ir Centrinėje Amerikoje. Sekite mūsų kelionę buvauten.lt 🙂

[wpsgallery]