Los Andželas buvo mūsų vartai į Jungtines Amerikos valstijas. Sunkiai suvokiamo dydžio miestas, kurį apžiūrėti turėjome per vieną dieną, atsiskleidė mums įvairiausiomis spalvomis – nuo filmų industrijos ir prabangos iki skurdžių priemiesčių ir benamių.
Po 10 valandų skrydžio, išlipus Los Andželo oro uoste, mus pasitiko JAV prezidento nuotrauka, pasienio darbuotojai uždavė keletą klausimų, uždėjo atspaudą pase, ir be jokio vargo įžengėm į Ameriką. Welcome to The United States užrašas oro uoste mums, atvykusiems į Ameriką pirmąjį kartą, kėlė norą šypsotis. Pagaliau svajonė ima pildytis!
Trumpai mūsų dieną Los Andžele galit pamatyti šiame klipuke, o jei įdomu sužinoti plačiau, skaitykit toliau 🙂
Oro uoste neįtikėtinai ramu, tylu ir viskas vyksta greitai – iš penkto pasaulyje pagal užimtumą oro uosto tikėjomės daugiau šurmulio ir eilių. Jau tuo metu pradedam suvokti, kad čia Amerika, čia daug vietos, tai ir oro uoste erdvės daug.
Pirmieji žingsniai Amerikoje – sklandūs, net keista. Išėję iš oro uosto, pasiimam automobilį iš nuomos punkto (plačiau apie tai pasakojo Dalius čia>>) ir vykstam į viešbutį. Dviems pirmosioms naktims Amerikoje apsistojome Los Andželo priemiestyje Inglewoode (La Quinta Inn & Suites Inglewood dviems naktims devyniems keliautojams kainavo 445 $).
Tą vakarą Inglewoode labiau būtų pravertusi ispanų, o ne anglų kalba. Viešbučio parkingo sargas, visiškai nekalbėdamas angliškai, vis tiek bandė mums padėti susirasti restoraną ir suorganizavo leidimą pavakaroti viešbučio terasoje. Išėjus pirkti maisto, praeiviai sveikinosi, bet vietoj angliško pasisveikinimo girdėjom buenas noches. Nors tai neturėtų stebinti, žinant, kad Los Andžele ispanų kilmės bei lotynų amerikiečių yra beveik 50 proc.
Tas jausmas, kad mes papuolėm ne į Ameriką, o į Ispaniją ar Meksiką, lydėjo ir ryte. Kita mūsų diena Los Andžele prasidėjo anksti. Dėl laiko skirtumo nė vienas nebuvom gera išsimiegoję, bet kai laukia tiek naujų įspūdžių, miegui taip pat suteikiamos atostogos. Be to, žinome, kad tą dieną daug galvoti neteks. Turėjom užsisakę Rasta Bus autobusiuką su gidu, kuris mums aprodys didžiulį miestą.
Pažintį su Los Andželu pradedam nuo seniausios miesto vietos, kur miestas pradėjo kurtis – nuo istorinio Los Andželo rajono (El Pueblo de Los Ángeles Historical Monument). Miestelį šioje vietoje 1781 metais įkūrė 11 ispanų kilmės šeimų, vėliau šis miestelis išaugo į dabartinį Los Andželą, kurio metropoliteno zonoje, pagal Wikipedia, 2014 metų surašymo duomenimis, yra 18,5 mln. gyventojų.
Daugiau apie šią kelionę: Iškeliaujam į Ameriką! Maršrutas po vakarinę JAV dalį >>
Istorinio rajono dalis – spalvingas meksikietiškas turgus Olvera gatvėje, įkurtas 1930 m. Šioje vietoje gali įsigyti visko, kas susiję su Meksika – sombrero skrybėlių, meksikietiškų suknelių ir spalvingų imtynių kaukių, suvenyrų, pončų ir t. t. Dauguma kioskų jau veikia, kiti tik atsidarinėja, bet nė vieno veikiančio restorano – turbūt pradės veikti 10 ar 11 ryto. Ilgai ten neužtrunkame – apžiūrėję meksikietišką Los Andželo paveldą, grįžtam prie autobusiuko ir su gidu derinam, kur trauksim toliau.
Patraukiam link Griffith parko – apžiūrėti miesto iš aukštai. Tai didžiausias Los Andželo parkas ir antras pagal dydį visoje Kalifornijos valstijoje (dydžiu jį lenkia tik San Diego Missions Trail rezervatas).
Jau pakeliui į parką Rasta Bus vairuotojas mums pradeda pasakoti apie Los Andželo garsenybes ir filmų industriją. Vardija filmus, vardus, rodo namus, kuriuos įsigijęs koks įžymus žmogus, vietas, kurios buvo kuriam nors Holivudo filme. Išgirdę žinomesnį vardą ar pavadinimą, suklūstam, bet apskritai, daugiau kaip pusės iš tų garsenybių net nežinom, o ir filmų maniakai nesame, tai nedaug ką sako, kad va šitam tunelyje buvo filmuotas toks ir toks filmas. Bet nepastebėti, kokia svarbi miesto dalis yra filmų industrija, neįmanoma.
Griffith parkas – viena iš vaizdingesnių Los Andželo vietų, nuo kalno puikiai matosi Los Andželas ir netgi Ramiojo vandenyno pakrantė. Vairuotojas pasakoja, kad parkas yra labai populiari vieta filmavimams, vos ne kasdien čia kuriamas koks nors filmas.
Daugiau apie šią kelionę: Atostogos kaip filmas: 16 dienų ir 2700 mylių kelionė Amerikoje >>
Nuo Griffith parko observatorijos prieigų puikiai matosi žymusis Holivudo ženklas. Šis, visame pasaulyje atpažįstamas pramogų simbolis, amerikietiškos kultūros ikona, yra pietinėje Lee kalno pusėje. 14 metrų aukčio ir 110 m ilgio ženklas matomas ne tik Griffith parke, bet ir kitose vietose, pavyzdžiui, Holivudo bulvare. Daugiau vietų, iš kurių galima pamatyti šias devynias raides, rasit čia>>.
Tą dieną tiek Olvera gatvėje, tiek Griffith parke turistų buvo nedaug – gal dėl to, kad buvo ankstoka. Užtat visus juos radome Holivudo bulvare, kur yra žymiosios Šlovės alėjos žvaigždės (Walk of Fame), kino teatrai, kuriuose vyksta pasaulinės premjeros, vaškinių figūrų muziejus, Ruzvelto viešbutis, kuriame apsistoja garsenybės, atvykusios į premjeras, ir daugybė kitų objektų, susijusių su filmų industrija.
Po Holivudo bulvaro šurmulio gera proga atsipūsti buvo Hancock parke šalia Los Andželo meno muziejaus (Los Angeles County Museum of Art – LACMA).
Hancock parkas žymus fosilijų iškasenų vieta, vadinama La Brea Tar Pits, ir atkurtu priešistoriniu sodu. Pats Hancock parkas ir gyvenamasis rajonas aplink jį buvo įkurtas 1920-iais. Įkūrimą finansavo naftos verslu užsiėmusi Hancockų šeima, kurios namas – La Brea ranča, buvo toje vietoje, kurioje šiandien yra La Brea kasinėjimų vieta.
Bet šiame parke mus ne šitie žemės kasinėjimai nustebino, o kitas reginys, taip pat besiveržiantis iš žemės gelmių. Vos keliolika metrų nuo La Brea, likus keliems žingsniams iki meno muziejaus, parko žolėje vaikai pagaliu makalavo po naftą! Tikrų tikriausia juoda nafta Los Andželo centre – to tai tikrai nesitikėjom pamatyti.
Daugiau apie šią kelionę: Kelionė Amerikoje: automobilio nuoma ir vairavimo ypatumai >>
O Los Andželo gyventojai turbūt prie to pripratę – juk tai naftos miestas. Los Andželo apygardoje, į kurią įeina pats Los Andželas ir 87 kiti miestai, yra daugiau kaip 3000 aktyvių naftos šulinių. Naftą amerikiečiai pumpuoja iš šulinių pačiame mieste, šalia gyvenamųjų namų, prekybos centrų ir kitų viešai prieinamų vietų.
Visai šalia meno muziejaus, praėję keletą šiuolaikinio meno instaliacijų, pamatėme gana įspūdingą kūrinį, pavadintą Miesto šviesa (Urban Light). Šis, palyginti neseniai – 2008 metais, sukurtas meno kūrinys susideda iš 202 renovuotų gatvės lempų stulpų, kurie buvo surinkti iš pietinės Kalifornijos gatvių. Šią instaliaciją galima pamatyti žymiuose Holivudo filmuose, pavyzdžiui, No Strings Attached, Valentine’s Day.
Prie šių lempų ilgai neužtrunkam, nors gal ir norėtųsi pašmirinėti ilgiau, bet nosis glosto kvapai iš kitos Wiltshire Boulevard gatvės pusės – ten stovi 10, o gal ir daugiau virtuvių ant ratų – vadinamieji food trucks. Čia galima gauti įvairiausių šalių virtuvių maisto, ir pasisotinti tiesiog gatvėje.
Po tokių gatvinių pietų mus veža ten, kur vien tik prabanga – tai Beverly Hills rajonas ir ištaigingiausia gatvė Rodeo Drive. Šioje gatvėje brangiausių prekės ženklų parduotuvės tiesiog žiba, stovi vienetiniai automobilių modeliai, netgi palmės čia labiau išpuoselėtos. Rodeo Drive nemačiau nei nuvytusio palmės lapo, nei benamio, prašančio išmaldos – priešingai nei kitur Los Andžele.
Pamačius tokią prabangą ir spindesį, sunku patikėti, kad Los Andželas yra vargingiausias didelis miestas Amerikoje. Miestas tokią etiketę pelnė aplenkęs Niujorką, Čikagą, San Diegą – Los Andžele žemiau skurdo ribos gyvena 17,6 proc. gyventojų.
Skurdžių gyvenamųjų kvartalų matėme nusukę nuo kelio, kai ieškojom viešbučio Inglewoode, visą dieną Los Andžele už akių kliuvo benamiai ir išmaldos prašytojai. Tačiau turbūt didžiausia jų koncentracija – populiariausiame Los Andželo paplūdimyje Venice Beach. Čia nuskurdę menininkai, hipiai ir kitokio plauko benamiai, kaip juokavo mūsų gidas, atvyksta praleisti pensijos.
Atvykę į Venice Beach atsisveikinam su Rasta Bus vairuotoju, čia pasiliksim vakarui ir patys grįšim į viešbutį. Venice Beach žmonių daug, bet vietos randa visi. Banglentininkai gaudo Ramiojo vandenyno bangas, kultūristai raumenis augina vadinamajame raumenų paplūdimy (Muscle Beach), kur po atviru dangum jų laukia svarmenys ir treniruokliai. Išasfaltuotais pliažo takeliais važinėja dviratininkai, riedlentininkai, ten sutiksi ir bėgikų. Kiti tiesiog mėgaujasi Kalifornijos pavasario saule ir tikrina, ar šaltas vanduo, kuris tada, kovo 26 d., buvo netgi labai šiltas.
Dar viena Venice Beach ypatybė – medicininė marihuana. Receptą žolytei galima gauti sumokėjus kelias dešimtis dolerių vienoje iš daugelio parduotuvių, kur klientų laukia baltais chalatais apsirengę daktarai ar šundaktariai, kas žino.
Venecijos paplūdimys – atskiras pasaulis, tas pasijaučia iškart. Čia žmonės atsipalaidavę, kiti gal ir per daug, tokius mes vadinam išėjusiais 🙂 Šiek tiek nejauku darosi sutemus. Vienas toks veikėjas, užkliuvęs mums už akių, kalbasi su kažkuo nematomu, kovoja su nematomom jėgom, slepiasi už stulpų – stebėti tokį spektaklį ir juokinga, ir graudu. Kitas irgi ramiai nenusėdi, mums praeinant, išgąsdina dvi mūsų keliautojas, šaukdamas run! (bėk!). Visa eilė paplūdimio „rezidentų“ kuičiasi savo apartamentuose po atviru dangum, ruošiasi nakčiai.
Daugiau apie šią kelionę: Kelionė į Ameriką: kaip pasiruošti ir kiek kainuos? >>
Vakare Venice Beach geriau neprarasti budrumo, bet kartu tai vieta, kuri tiesiog verčia atsipalaiduoti. Argi gali būti įsitempęs, stebėdamas viską aplinkui šiltomis spalvomis nudažantį saulėlydį? Girdėdamas vandenyno bangas? Jausdamas šiltą Kalifornijos vėją? Visiškas atsipalaidavimas, ne kitaip.
Toks buvo mūsų laikas Los Andžele ir pirmoji diena Amerikoje. Jei, kaip ir mes, daug laiko apžiūrėti Los Andželą neturėsit, pasidomėkit Rasta Bus turais, mes likom patenkinti 😉
Kita stotelė – Las Vegasas!
[wpsgallery]
