Šioje kelionės atkarpoje turėjom du maršruto variantus ir reikėjo rinktis. Važiuoti vaizdingesniu keliu tarp ežerų ir kalnų, bet neužsukti į gražiausią Amerikos parką, arba važiuoti greitkeliais ir šį parką aplankyti. Apie tai, ką pasirinkom ir pamatėm važiuodami link San Francisko, pasakojam čia ir dabar.
„Būtinai nuvykite į Josemičio parką!“, – ragino mus gidė, vairuodama valtį Kolorado upėje, kai mes jai dėstėm savo tolesnius kelionės planus. Tuo metu dar nebuvom nusprendę, kuriuo keliu judėsim link San Francisko, ir ar pavyks užsukti į gražiausią Amerikos nacionalinį parką – bent jau taip apie jį atsiliepia patys amerikiečiai.
Iš pradžių, dar tik dėliojant kelionės maršrutą, planas buvo nuo Mirties slėnio važiuoti 395 keliu į šiaurę ir tada sukti į 120 kelią per Sierra Nevada kalnus, į Josemičio nacionalinį parką (Yosemite National Park). Tačiau šis planas turėjo trūkumą – tuo metu, kai turėjom važiuoti, 120 kelio atkarpa, vadinama Tioga Road, buvo uždaryta. Šis kelias atidarytas tik vasarą, kitu metu, kai Tioga kelias uždarytas, pasiekti Josemičio parką iš rytų neįmanoma.
Išvažiavę iš Mirties slėnio, privažiavom tą vietą, kur išsiskiria tie mūsų apsvarstyti maršrutai. Kryžkelė tokia – sukti į kairę arba dešinę, į pietus arba į šiaurę. Tiesiai kelio nėra, ten – didžiulis Sierra Nevada kalnų masyvas. Pasukom į kairę, į pietus ir mūsų maršrutas buvo toks: 650 mylių iki San Francisko, kurias įveikėme per dvi dienas.
Šiek tiek pavažiavus nuo Mirties slėnio, kelionės draugas, pagūglinęs įdomių vietų aplinkui, atrado vieną, kurią užsimanėm pamatyti ir kuri buvo labai pakeliui. Pats tas sustoti ir išlipus iš automobilio kojas pamankštinti.
Fosilijų kriokliai (Fossil Falls Scenic Area), kur vandens nebuvo nė lašo, labiau atrodo, lyg čia ką tik būtų buvęs gaisras – viskas aplink juoduoja. Iš tikrųjų, didelio karščio čia būta ir šios uolienos yra vulkano lavos produktas, paveiktas tekančio vandens, kuris čia buvo seniai seniai, tirpstant ledynams.
Nors ši vieta vadinama fosilijų kriokliais, bet nei krioklių, nei iškasenų čia nėra. Tiesa, drėgnesniais žiemos mėnesiais vandens čia šiek tiek būna, bet tuo metu, kai atvykome mes, čia buvo tikra sausra.
Pamatę šį tūkstančius metų skaičiuojantį lavos ir vandens kūrinį judėjom toliau. Dar šiek tiek pavažiavę 395 greitkeliu į pietus, pasukom į 178 kelią. Nors greičiau būtų buvę važiuoti aplink, 58 keliu, bet mes norėjom vaizdingesnio maršruto. Ir išties, tai pasiteisino, tarp kalnų, miškų, šalia ežero vingiuojantis kelias buvo įdomesnis nei nuobodžios magistralės. Kai daug laiko reikia praleisti automobilyje, vaizdingos panoramos yra atgaiva tiek keleivių, tiek vairuotojų akims.
Nakvoti nusprendėm Fowler miestelyje, netoli greitkelio, vakarinėje Sierra Nevada kalnų pusėje. Užsisakėm važiuodami, per Booking.com. Į viešbutį nuvykom jau visai vakare. Tą dieną nuvažiavom turbūt daugiausiai per vieną dieną: 396 mylias nuo Pahrump per Mirties slėnį iki Fowler.
Užtat kitą rytą buvo mažiau kelio – iki išgirtojo Josemičio nacionalinio parko buvo likę pusantros valandos kelio. Kelias dienas prieš tai pabuvus kanjonuose ir dykumose, važiuojant į Josemičio parką jau džiaugėmės matydami žalumą, miškus ir vandenį.
Josemičio parkas yra didžiulis, tą dieną mes aplankėme tik vieną jo dalį – Josemičio slėnį (Yosemite Valley). Atvažiuojant į Josemičio parką Wawona keliu (Wawona Road), verta sustoti apžvalginėje aikštelėje, vadinamoje Tunelio panorama (Tunnel View) – tai stotelė prieš pat tunelį kalnuose.
Šioje vietoje iš viršaus apžiūrėjome Josemičio slėnį – iš čia matosi žymus kalnas, pavadintas Kapitonu (El Capitan). Ši vieta representuoja Josemičio parką daugelio lankytojų fotografijose.
Josemičio slėnis ir kaimelis žymiausias kriokliais – žymių yra bent dešimt. Čia yra iš trijų dalių susidedantis aukščiausias JAV krioklys, pavadintas Josemičio kriokliu (Yosemite Falls). Šis 739 m aukščio krioklys pritraukia daugiausiai turistų dėmesio. Apačioje, kur krioklys krenta į nedidelį upelį, turistų buvo daugybė.
Tačiau iš tos vietos viso krioklio nepamatysi. Visas krioklio aukštis matosi paėjus kiek toliau, o važiuojant parko keliais galima užsukti į keletą gerų vietų, kur geri vaizdai į šį krioklį. Visi dėmesio verti Josemičio parko kriokliai išvardinti čia>>.
Josemičio slėnyje takeliai išasfaltuoti, pritaikyti neįgaliesiems. Vietų, kur nueiti yra daug, tereikia išsirinkti maršrutą, arba tiesiog vaikštinėti, kur veda akys. Josemičio slėnis ir kaimelis pasirodė labai turistiniai – viską taip lengva pasiekti, net batų neišsitepsi.
Tą dieną iš tų takelių neišklydom iš mes, tik šiek tiek palaipiojom akmenimis iki krioklio vandens, ir nukeliavom į atokesnę vietą tarp miškų, kur mažiau turistų. Iš čia matėsi visa aukščiausio krioklio didybė.
Josemičio parke yra ir sudėtingesnių maršrutų, pavyzdžiui, užkopti į parko kalnus. Žymiausi yra šie: kalnas, atrodantis lyg pusė kupolo (Half Dome), jau minėtas Kapitonas, Katedros uolos (Cathedral Rocks), o visą sarašą galima rasti čia>>.
Įvažiavimas į Josemičio parką kainuoja 30 $ automobiliui ir keleiviams. Lapkričio – kovo mėnesiais mokestis pigesnis 25 $. Daugiau informacijos apie parką rasite www.nps.gov/yose.
Tą vakarą nakvojom Modesto mieste, o kitą rytą pasiekėm garsų JAV miestą San Franciską. Apie tai, kaip mums sekėsi įveikti jo kalnus ir pakalnes, papasakosim kitam straipsnyje 😉
[wpsgallery]
