Devintoji kelionės po Ameriką diena buvo pilna nuotykių ir įspūdžių. Karščiausios vietos Žemėje rekordo savininkas – Mirties slėnis (Death Valley), kuriame tikėjomės nuo pat ryto leipti iš karščio, mums pateikė staigmenų.
Išaušo diena, kai važiuosim į Mirties slėnio nacionalinį parką! Ši vieta buvo viena tų, kurias labiausiai norėjau pamatyti per kelionę Amerikoje. Kažkuo šis slėnis, kur beveik niekas negyvena, kur yra druskų lygumos, kalnai, dykumos bei nepakeliamas karštis, labai traukė.
Ryte atsibudome kazino viešbutyje, kurį susiradom vakarą prieš tai per Booking.com, nes jis buvo pakeliui, tarp Las Vegaso ir Mirties slėnio. Ryte norėjosi kuo greičiau į dienos šviesą iš to kazino, kur laikas lyg sustojęs – vakare prie automatų palikę pensininkes su cigaretėmis dantyse, ryte radom tas pačias, toj pačioj vietoj.
Ruošdamiesi į Mirties slėnį padarėm dvi klaidas. Iš nekantrumo kuo greičiau ten nuvykti nespėjom pavalgyti – sustosim kokioj degalinėje pakeliui, pamanėm. Ir buvom išsiplikinę kaip reikiant, pasiruošę tikram dykumos karščiui – juk važiuojam į karščiausią vietą Žemėje!
Taip skelbė visi aprašymai apie Mirties slėnį – čia 1913 m. užfiksuotas pasaulio karščio rekordas – 134 laipsniai pagal Farenheitą (kas būtų apie 57 laipsnius Celsijaus). Pasaulio meteorologijos organizacija oficialiai šį rekordą pripažino 2012-iais, kai buvo nuspręsta, jog karščio rekordas Libijoje buvo neteisingas pamatuotas.
Pirmoji vieta, į kurią atvykome Mirties slėnyje, buvo Dantes View – Dantės panorama. Ši Juodųjų kalnų viršūnė (Black Mountains) yra laikoma viena geriausių vietų fotografuoti Mirties slėnio panoramas. Tai apžvalgos aikštelė Juoduosiuose kalnuose 1669 m aukštyje, nuo kurios matyti nemaža Mirties slėnio teritorija, druskos lyguma, vadinama Badwater Basin, ir Devil’s Golf Course – Velnio golfo aikštynas.
Šių vietų pavadinimuose, kaip turbūt pastebėsit, nemažai sąsajų su visokiais velniais ir pragarais. Dantės vardas šiai apžvalgos aikštelei suteiktas siejant ją su poeto kūriniu Dieviškoji komedija, konkrečiau – su Dantės pragaru. Tai turbūt dėl gyviems padarams ir augalams sunkiai pakeliamų klimato ir geografinių sąlygų.
Tas nepatogias klimato sąlygas pastebėjom ir mes – tik iškėlę koją iš automobilio, puolėm rengtis šilčiausiais rūbais, kokius turėjom. Nieko sau karščiausia vieta! Toje vietoje buvo toks stiprus ir žvarbus vėjas ir taip šalta, kad mūsų pasirinktos vasarinės aprangos labai netiko. Kadangi buvo rytas ir buvome aukštai, tikėjomės, kad to Mirties slėnio karščio dar pajusim.
Kita stotelė nacionaliniame parke buvo Zabriskie Point. Ši vieta taip pavadinta pagal įmonės, kuri Mirties slėnyje kasė boraksą, viceprezidentą Christian Zabriskie. Šioje vietoje labai įdomus erozijos paveiktas reljefas – uolos sufomuotos kaip bangos, ar kaip pašiaušta bulvių košė ant piemenų pyrago. Asociacijos su maistu čia prasidėjo neveltui – kadangi nepavalgėm pusryčių, šioje vietoje jau visi žvalgėmės, kur kokią degalinę radus.
O jų čia nė kvapo. Atvažiuojant į Mirties slėnį pakeliui jokių parduotuvių nebuvo, važiuojant pačiame slėnyje išvis neatrodė, kad kažką rasime… Teko suvalgyti paskutinius čipsus, kurie buvo likę automobilyje. Kentėm ne tik šaltį, bet ir badą, tai patariam – važiuodami į Mirties slėnį pasirūpinkit maistu ir keliais sluoksniais drabužių. Ir degalais – degalinėje, kurią vėliau privažiavom Mirties slėnyje, kuras kainavo dvigubai brangiau nei kitur Amerikoje. Laimei, mes kuro turėjom užtektinai.
Toliau važiavom į Badwater Basin, tai negyvo vandens telkinys – druskos lyguma, kur saulė jau svilino negailestingai. Pajautėm klimato skirtumą tarp aukštesnių vietų Mirties slėnyje ir žemųjų – čia jau prireikė mūsų vasarinių rūbų, kuriuos vilkėjom ryte. Vėjas vis dar buvo stiprus, bet jau nebe žvarbus.
Badwater Basin yra pati žemiausia vieta ne tik Mirties slėnyje, bet ir visame Šiaurės Amerikos žemyne – beveik 86 m žemiau jūros lygio. Šioje vietoje yra druskingų vandens telkinukų, tačiau tuo metu, kai ten buvome mes, viskas buvo išdžiūvę.
Vaikštant šioje vietoje po kojomis girgžda druska, o žvalgytis aplink be saulės akinių sudėtinga – skaisti saulė dar skaisčiau atsispindi nuo baltos druskos.
Pasivaikščioję žemiausioje vietoje, paragavę druskos ir pakepę saulėje, važiavom toliau 190 greitkeliu (Route 190), kuris veda per Mirties slėnį. Netrukus pamatėme oazę, ir tai buvo ne miražas – jautėm, kad tuoj gausim maisto! Ta oazė mums buvo Furnace Creek ranča – čia buvo restoranas, kelios parduotuvės ir šiek tiek gyvybės. Jei pasilikti Mirties slėnyje norėtumėt keletą dienų, čia galima rasti ir vietos nakvynei.
Štai ką balandžio pradžioje apie antrą valandą dienos rodė termometras – buvo tik 28 laipsniai šilumos (82 pagal Farenheitą). Tai normali temperatūra kovo – balandžio mėnesiais. Karščiausia Mirties slėnyje būna liepą – vidutiniškai aukščiausia temperatūra liepos mėnesį – 47 laipsniai. Karščio rekordas, jau minėtas straipsnio pradžioje, buvo užfiksuotas 1913 m. liepos 10 dieną.
Dar viena vieta, kur sustojome Mirties slėnyje, buvo smėlio dykuma – kopos Mesquite Flat Sand Dunes. Visas Mirties slėnis dažnai vadinamas dykuma, o dykuma mums dažniausiai asocijuojasi su nesibaigiančiomis smėlio kopomis. Tačiau tokių vietų, kaip Mesquite kopos, Mirties slėnyje labai mažai – smėlis dengia tik 1 proc. Mirties slėnio teritorijos.
Šios smėlio kopos lengviausiai pasiekiamos nuo 190 greitkelio. Kitos smėlio dykumos Mirties slėnyje yra Eureka Dunes, Saline Valley Dunes, Panamint Dunes ir Ibex Dunes.
Keliaudami per Mirties slėnį, savo maršrutą buvome susidėlioję taip, kad visos stotelės būtų ne per daug toli nuo 190 greitkelio. Mirties slėnį turėjom pervažiuoti per vieną dieną ir dar susirasti nakvynę kažkur 99 greitkelyje, tad teko išbraukti vietas, kurios buvo nepakeliui.
Ką dar pamatyti Mirties slėnyje ir ko mes neaplankėm, nes buvo nepakeliui ir trūko laiko:
- Skočio pilis (Scotty’s castle) – svajonių namas dykumoje. Įėjimas į pilaitę kainuoja 15 $.
- Ubehebės krateris (Ubehebe Crater) – didžiulis vulkaninis krateris toje pačioje parko pusėje kaip Skočio pilis.
- Judančių akmenų lenktynių laukas (The Racetrack) yra viena paslaptingiausių Mirties slėnio vietų. Išdžiūvusio ežero dugne judantys akmenys, palikdami vėžes, ilgus metus stebina tyrinėtojus ir turistus. Šią vietą pasiekti galima tik su keturiais ratais varomu automobiliu. Daugiau informacijos apie Lenktynių lauką Mirties slėnyje rasite čia>>.
Kiek kainuoja? Įvažiavimas į Mirties slėnį kainavo mums kainavo 20 $. Šis bilietas galioja 7 dienas. Daugiau apie įvažiavimą į Mirties slėnį ir kur rasti bilietų kasas čia>>.
Vaizdų iš Mirties slėnio rasit šiame 30 min. ilgio filmuke iš mūsų kelionės po Ameriką:
[wpsgallery]
Ta jūsų vadinama bulvių košė atrodo tikrai įspūdingai 🙂