Kelionė po Tailandą: Kanchanaburi, Kwai upė ir Mirties geležinkelis

Print Friendly

Kanchanaburi regionas su iš filmų gerai žinoma Kwai upe ir Mirties geležinkelio tiltu yra tik pora valandų kelio nuo Bankoko. Daugelis turistų į šį regioną atvyksta tik dėl garsiųjų Erawan krioklių netoliese, bet mums įspūdį paliko ir pati upė bei jos apylinkės, apie ką ir papasakosim šiame straipsnyje.



Booking.com

Kelionė į Kanchanaburi prasidėjo Bankoko Thonburi traukinių stotyje, kur jau prieš 8 val. ryto laukėme atvykstant 257 numerio traukinio. Šiuo traukiniu turėjome keliauti į vakarinėje Tailando dalyje esantį regioną. Bilietas kainavo 100 batų (apie 2,5 €) vienam, traukinys vėlavo išvažiuoti visai nedaug – apie 15 minučių. Šis traukinys iš Bankoko į Kanchanaburi važiuoja tik du kartus per dieną, 07:50 (257) ir 13:55 (259).

Nors Kanchanaburi iš Bankoko galima pasiekti daug patogiau ir greičiau pirmos klasės autobusu, bet nusprendėme komfortą iškeisti į patirtį. Be to, atvykimas traukiniu į Kanchanaburi yra lyg ir įžanga į pažintį su šio regiono istorija, kur dažnai linksniuojamas Mirties geležinkelio pavadinimas.

Bankoko Thonburi traukinių stotis

Traukinys, skleisdamas garsus, kokie ir priklauso seniems traukiniams, atvyksta į stotį. Ant bilietų vietų lyg ir nėra, bet mums pasiseka – priešais mus sustojo ‘minkštasis’ vagonas, gauname vietas ten. Jokių kondicionierių nėra, bet jų ir nereikia, jei palieka karšta, tiesiog iškiši galvą per langą, arba eini pasėdėti prie atvirų traukinio durų. Išalksi ar ištrokši – irgi ne problema, prekiautojai traukinio vagonais kursuoja nuolat, o stotyse įlipa dar ir gatvės maisto prekybininkai.

Nors traukinyje į Kanchanaburi patogumų buvo mažiausiai iš visų traukinų, kuriais teko važinėti per kelionę Azijoje, bet ši kelionė traukiniu tikrai buvo viena iš smagiausių.

Traukinys į Kanchanaburi
Traukinys į Kanchanaburi

2,5 val. traukinyje neprailgo, pasižvalgant pro langus, pasikalbant, atsakant į klausimus vietiniams keliautojams. Kai pro langus pradėjo matyti žalios kalvos, supratome, kad važiuoti liko nebedaug. Mes išlipome Kanchanaburi traukinių stotyje, bet kiti turistai mėgsta važiuoti viena stotele toliau, kad išliptų prie pat žymiojo Mirties geležinkelio tilto per Kwai upę (stotis: River Kwae Bridge). Mes prie tilto ketinome atvykti vėliau, tad iš traukinio išlipome centrinėje stotyje.

Dviems naktims apsistojome BH Place Apartments, šiek tiek toliau nuo miesto centro, bet iki viešbučio patogiai ir nebrangiai nuvykome vietine raudona mašina-taksi, o vėliau išsinuomojom motorolerius.

Kanchanaburi

Įsikūrę viešbutyje, iškeliavom apžiūrėti Mirties geležinkelio tilto (Death Railway Bridge). Šis tiltas, jungiantis du Kwai upės krantus, yra tik nedidelė dalis 415 km geležinkelio linijos, kurią II Pasaulinio karo metais statė karo belaisviai. Šis geležinkelis įdomus ne tik istoriniu, bet ir inžineriniu aspektu – tokio ilgio geležinkelį su 600 tiltų, per tokį trumpą laiką ir sunkiomis sąlygomis statė apie 250 tūkst. žmonių.

Geležinkelio linija nuo Bankoko iki Jangono miesto Mianmare buvo statoma tam, kad Japonijos kariuomenė galėtų gabenti karo reikmenis. Geležinkelis gavo Mirties geležinkelio vardą, nes statybų metu, per metus ir tris mėnesius, žuvo daugiau kaip 16 tūkst. karo belaisvių iš Anglijos, Australijos, JAV bei Nyderlandų, ir apie 90 tūkst. darbininkų iš Tailando, Mianmaro, Malaizijos ir Indonezijos.

Tiltas ir Mirties geležinkelio linija išpopuliarėjo pasirodžius knygai ir 1957 m. filmui The Bridge on the River Kwai. Šio geležinkelio statyba vaizduojama ir naujesniame, 2013 m. filme The Railway Man.

Mirties geležinkelio tiltas Kanchanaburi mieste
Mirties geležinkelio tiltas virš Kwai upės
Per šį tiltą galima pereiti pėsčiomis arba pervažiuoti traukiniu

Mes, atvykę prie tilto, pirmiausia sutikome nemažai turistų, susispietusių į krūvą ir besistengiančių nufotografuoti tiltą. Ant pačio tilto žmonių buvo mažiau, o įpusėjus tiltą ėjome vieni. Perėję į kitą upės pusę, radome spalvingą kinų šventyklą. Šalia jos, prieplaukoje, plūduriavo kelios motorinės valtys, kurių valtininkai siūlė pasiplaukiojimus upe. Šiek tiek pasvarstę, padvejoję, ar verta, galiausiai sutarėm, kad už 300 batų mus penkis paplukdins Kwai upe.


Daugiau apie Tailandą: Pirmieji žingsniai Azijoje: Tailandas per tris savaites >>


Iš pradžių plaukiame negreitai ir grožimės  upės ir pakrančių vaizdais. Gamta, supanti upę, labai vaidinga –  kalvos, apaugusios žaliomis džiunglėmis. Kai kur šalia upės ant pastolių stovi mediniai vietinių nameliai, kitur namai plūduriuojantys.

Priplaukę plačią upės vietą, kur Kwai upė susijungia su Mae Klong upe, sukamės atgal. Grįžti atgal ramiai valtininkas nenusiteikęs, lekia greitai, vingiuoja, valtis per upę, rodos, slysta kaip ledu. Taip smagiai parlekiame atgal prie Mirties geležinkelio tilto.

Kinų šventykla šalia Kwai upės

Pasiplaukiojus upe dar ne vakaras, tai nutarėme apsižvalgyti po Kanchanaburi apylinkes. Pražiopsoję tiltą, kuriuo galima nuvažiuoti į kitą Mae Klong upės pusę, atsiduriame prie savadarbio plausto, kur vietinis plukdo motorolerius. Paliekame kelis batus už perkėlimą ir važiuojame toliau. Pravažiavę dailias kinų kapines, atsiduriame prie šventyklos su daugybe raudonų laiptų į viršų.

Tai Wat Ban Tham, arba Drakono galvos šventykla. Šioje budistų šventykloje turistų beveik nebuvo, gal dėl to, kad ji atokiau nuo Kanchanaburi,  arba dėl to, kad jau buvo pavakarys.

Pamačius šventyklą, iš pradžių atrodo, kad užlipus raudonais laiptais ir pasiekus drakoną, aukščiau kilti nebereikės, bet tai tik iliuzija. Raudoni laiptai vingiuoja į drakono burną, ir išlindę pro uodegą, patekome į aikštelę, nuo kurios atsiveria puikios upės panoramos.

Kylant aukštyn, reikia lįsti į urvą, ten įtaisyti metaliniai laiptai. Užlipus jais, dar kokias 15 minučių reikia kilti takeliu aukštyn, iki poilsio pavėsinių, po to takelis veda dar aukščiau, iki šventyklos, šviečiančios auksu.

Laukiam plausto, kuris kelia per upę
Drakono galvos šventykla – Wat Ban Tham
Vaizdas nuo Wat Ban Tham
Link šventyklos ant kalno – laiptais uoloje
Viršuje – auksu spindinti šventykla

Užlipę į viršų ir apsidairę, netrukus turėjome suktis atgal – ėmė gana greitai temti. Leistis tais laiptais urve tamsoje buvo kiek nejauku, aplinkui girdėjosi šikšnosparniai, drakono burnoje ant laiptų mums kelią užtvėrė šventyklos šunys, bet galiausiai žemę pasiekėme laimingai.

Prie motorolerių nusileidome jau po saulėlydžio, o šalia upės mūsų laukė nuostabi atvirutė – raudonas Tailando dangus, atsispindintis upėje.

Buvo laikas judėti vakarienės ir ruoštis kitai dienai –  kelionei į Erawan nacionalinį parką.  Šis parkas yra apie 70 km nuo Kanchanaburi, kelią nesunkiai įveikėme motoroleriu. Daugiau apie Erawan krioklius papasakosime kitame straipsnyje.

Saulėlydžio spalvos virš Mae Klong upės

Leave a Reply