Dažnai planuojant kelionę atsitinka taip, kad į planus patenka daug daugiau, nei realiai įmanoma spėti aplankyti. Taip buvo ir šį kartą, laikas skriejo greičiau, negu mes su savo autobusiuku. Bet kai pagalvoji, visai nėra reikalo lakstyti, ypač kai esi tokiose vietose, kuriose norėtųsi pabūti daug ilgiau. Šiaip ar taip, per gana trumpą laiką spėjome pamatyti puikiausias Graikijos salos Korfu vietas.
Graikija turistus vilioja ne tik savo istoriniu paveldu, bet ir puikiomis kurortinėmis salomis. Viena iš jų – Korfu (Corfu) sala Jonijos jūroje, gana artima šiaurės vakariniam Graikijos krantui ir labai netoli Albanijos pakrantės. Šioje saloje pirmą kartą užuodėm Graikijos kvapą, ir iš čia per visą šalį keliavome į sostinę Atėnus. Ši sala dar vadinama ir Kerkyra, o jos istorija ir pavadinimai, kaip daug vietų Graikijoje, labai susiję su mitologija. Anot mitų, salos pavadinimas kilo nuo nimfos Korkyros vardo, kurią pagrobęs jūrų dievas Poseidonas atgabeno į šią salą.
Pirmąją dieną, tik atvykę, keliavome į Korfu sostinę Kerkyrą (arba Kerkirą – kaip kam labiau tinka). Apie savo nustebimus ir pirmuosius įspūdžius Graikijoje jau rašėm ankstesniame straipsnyje. Kerkyra labai priminė Italijos miestelių senamiesčius, ypač Veneciją, nors aplinkui kanalų ir gondolų nebuvo, tą įspūdį kūrė pastatų spalvos ir venecijietiški balkonai. Ir mes neišsigalvojam, šiai Graikijos salai venecijiečiai iš tiesų padarė nemažai įtakos, nes daugiau nei 400 metų, iki 1797 m., sala priklausė Venecijai. Dėl to vaikščiojant Korfu senamiestyje, prisiminėm ankstesnę kelionę į Italiją – dėl panašumų su Venecija ar net Verona.
Siauromis gatvelėmis galėtum nors ir visą dieną vaikštinėti, atlošęs galvą domėtis pastatų architektūra. Senamiesčio pastatų fasadai aptrupėję, bet dėl to jų žavesys nesumažėja. Senamiestyje daug barų, kavinių ir restoranų, pagal kiekvieno skonį ir kišenę, taip pat suvenyrų, delikatesų ir visokių mielų daiktų parduotuvėlių.
Tačiau laikas spaudžia ir užsibūti senamiestyje negalime. Perėję Spianada aikštę – didžiausią susirinkimų vietą Kerkyroje, einame į vieną žymiausių vietų Kerkyroje – senąją miesto tvirtovę arba pilį (Old Fortress/ Castle, graikiškai Palaio Frourio). Iš tolo žiūrint, šio karinio statinio griūvėsiai atrodo kaip natūralus uolienų kalnas. Ši tvirtovė, apsupta jūros (į ją patekti galima perėjus tiltelį virš kanalo, skiriančio tvirtovę nuo salos), pastatyta apginti Korfu nuo užpuolikų. Jos statyba prasidėjo Bizantijos imperijos laikais, o vėliau, salą valdant venecijiečiams, tvirtovės struktūra buvo pakeista, kad sala būtų apsaugota nuo turkų puldinėjimų.
Įėjimas kainuoja 4 eurus, studentai gali eiti už pusę kainos. Mus visus kasininkas įleido už pusę kainos, kadangi iki tvirtovės uždarymo buvo likusi valanda (ir apskirtai pastebėjome, kad Graikijoje visur mielai daro nuolaidas grupėms).
Šiandien tvirtovėje galima pamatyti senovinę karinę architektūrą, išlikusias patrankas, tunelius, senovinį kalėjimą ir karinę ligoninę, apžvalgos bokštų griūvėsius ir kitus atributus. Perėjus kelis tunelius ir užlipus laipteliais į patį tvirtovės viršų, kur stovi apžvalgos bokštas, švyturys ir didžiulis metalinis kryžius, galima pasidairyti į Kerkyros miestą ir jo pakrantes iš viršaus.
Iš tvirtovės matoma prieplauka ir netoliese esanti Vido sala, turinti gana šiurpią istoriją. Šioje saloje I-ojo pasaulinio karo metais buvo įrengta ligoninė serbų kareiviams ir civiliams, į Korfu atkeliavusiems po Austrijos-Vengrijos invazijos į Serbiją. Daug sužeistųjų, atgabentų į Vido salą, neišgyveno, o kadangi sala nedidelė ir vietos visiems neužteko, lavonus imta laidoti jūroje šalia Vido salos. Ta vieta dabar vadinama mėlynaisiais jūros kapais (Blue Sea Tombs), ten buvo palaidota apie 5000 serbų.
Žemiau, šalia tvirtovės, stovi Agios Giorgios šventykla, pastatyta anglų 1840 m., bet po kelių metų atitekusi graikų ortodoksams. Bažnyčia su šešiomis dorėninio stiliaus kolonomis skiriasi nuo daugelio graikų ortodoksų bažnyčių, kurios pagal Bizantijos architektūros stiliaus taisykles turi apvalius kupolus, mozaikas ir arkas.
Korfu salos gyventojai daug kartų turėjo ginti savo žemes nuo nedraugiškų kaimynų. Tam XVI-XVII a. pastatyta dar viena tvirtovė, vadinama Naująja (New Fortress, graikiškai Neo Frourio). Dėl to Kerkyra yra vienintelis Graikijos miestas, šitaip apsuptas gynybinėmis pilimis.
Jei istorijos ir karinės architektūros jau gana, galima pasivaikščioti promenada palei Garitsa įlanką (Garitsa Bay). Ne sezono metu čia buvo labai ramu. Nors miesto centre, kur kavinės ir barai, žmonių netrūko, tačiau promenada vaikštinėjo tik vienas kitas turistas. Įlankos pabaigoje, labiausiai vėjuotoje vietoje stovi dar vienas Korfu simbolis – vėjo malūnas.
Atostogaujant Korfu reikėtų automobilio, motorolerio ar bent jau dviračio. Nors ten važiuoja autobusai, bet daug daugiau pamatyti galima planuojantis maršrutus savarankiškai.
Apžiūrėję Kerkyrą, važiavome į savo vilą Govino Bay, Gouvia miestelyje. Šis miestelis yra labai netoli salos sostinės, daug lankytinų vietų ten nėra, bene žymiausias – Venecijos laivų kiemas (Venetian Shipyard).
Iš Gouvios tą pačią dieną patraukėme į salos šiaurę – Pantokratoro kalno (Mount Pantokrator) ir Kassiopi žvejų kaimelio link. Pantokratoro kalnas šiaurinėje salos dalyje – aukščiausias saloje, virš 900 metrų aukščio. Nuo kalno viršūnės galima matyti tolokai pietuose esančias salas Paxos ir Anti Paxos, o daug arčiau, žvelgiant į rytus – Albanijos krantus. Kad Albanija labai netoli, mums pranešė mūsų mobiliojo ryšio tiekėjai, atsiuntę žinutes „Sveiki atvykę į Albaniją“.
Tiesa, nesumaišykite kalnų – saloje kažkodėl yra dar vienas Pantokratoro kalnas, vakarinėje dalyje, netoli Agios Mattheos. Šis kalnas tik 600 m aukščio, žinomas kaip vestuvių kalnas (graikiškai Gamilio Oros), vėlgi dėl graikų mitų.
Pravažiavę kalną, užsukome į Kassiopi – didžiausią kaimą šiaurinėje salos dalyje, kur pagrindinis vietos verslas – žvejyba, o turistai į tą kaimą užsuka pavaikštinėti ramiomis vaizdingomis pakrantėmis. Ne sezono metu (mes lankėmės kovo pabaigoje) Kassiopi, kaip ir visi salos kaimeliai, kuriuos pravažiavome ir į kuriuos užsukome, atrodė šiek tiek apmiręs. Kavinėse sėdėjo ir ramiai šnekučiavosi turistų antplūdžio sezono metu laukiantys vietiniai, kai ilsėtis jau nebebus kada.
To vakaro tikslas buvo Sidari kaimelis ir ten esantys natūralūs, jūros išgraužti kanalai ir urvai, vadinami Canal D’Amour – meilės kanalu. Tik bėda, kad mums laikas buvo negailestingas – nuvažiuoti dienos šviesoje ten nespėjome. Navigacija šito lankytino taško nerodė, o apie pusę devynių vakaro jau buvo tamsu ir sunku susiorientuoti nežinomoje vietovėje. Vietinės gyventojos parodyti laikytis dešinės, privažiavom kažkokią vietą paplūdimyje, kur į jūrą įteka nendrėmis apaugęs upeliūkštis. Matyt, kažkur ne ten pasukom, bet nusprendėm nebeieškoti, nes tiek miestelyje, tiek pajūryje buvo visiškai tamsu. Meilės kanalo taip nepamatėme, išgirdom tik jūros ošimą ir varlių kurkimą. Kelionėje taip būna, ne visada atsiduri ten, kur tikėjaisi.
Vieną dieną praleidę Korfu, šiek tiek apsižvalgę šiaurinėje ir rytinėje salos dalyse, ir pernakvoję Gouvia kaimelyje, ryte patraukėm į Kerkyros uostą, iš kur keltas per pusantros valandos nugabeno į Igoumenitsa uostą Graikijos žemyninėje dalyje. Keltai plaukia kas valandą, bilietas automobiliui kainuoja 40 eurų, žmogui – 10 eurų, atgalinis bilietas keleiviui per pusę pigesnis. Iš ten keliavom į Atėnus (apie kelionę į Graikijos sostinę čia>>).
Į Korfu sugrįžome po dviejų dienų ir keliavome tiesiai į salos vakarus – į Paleokastritsos miestelį. Kol jį pasiekėme, jau buvo tamsu, o kadangi šis miestelis, kaip ir kiti Korfu saloje, nebuvo gausiai apšviestas, tai naktį visiškai nieko nematėme. Išėję į balkoną girdėjome tik jūros ošimą.
Pirmoji mintis atsibudus ryte buvo pažiūrėti pro langą – buvo labai įdomu, kokį vaizdą pamatysime. Tą rytą supratome, kad neveltui Paleokastritsa vadinama Korfu brangakmeniu. Mūsų apartamentai (Ipsia Apartments), kaip ir visi kiti viešbučiai Paleokastritsoje – ant kalno, nuo kurio atsiveria jaudinantis vaizdas į mėlyną Jonijos jūrą, Paleokastritsos įlankas ir uolas jūroje.
Tą rytą galvojome, kaip būtų puiku paplaukioti aplink tas uolas ir urvus laiveliu – Paleokastritsoje tokie 1,5 val. trukmės kruizai tikrai organizuojami, tačiau per daug nesitikėjome – turistų tokiu metų laiku dar nedaug, tad tikėtis, kad graikai keliaus laukti tų kelių turistų, būtų naivu. Taip ir buvo, prieplaukoje sutikome tik vieną vienintelį žveją, o visos turistinės vandens transporto priemonės ilsėjosi ant kranto ir laukė sezono.
Paleokastritsa žymi šešiais paplūdimiais ir vienuolynu ant kalvos šalia jūros. Tas vienuolynas tokia ramybės oazė, kur rodosi, kad laikas sustojęs. Tik įėjus į vienuolyno kiemą, užvaldo visiška ramybė, nuo kalno atsiveria nuostabios panoramos į jūrą, o pažiūrėjus į katinus, pučiančius į ūsą ir besišldančius saulėje vienuolyno pakampiuose ir ant stogų, užsinori tuo jausmu, kad laikas nesvarbus, pasimėgauti ilgiau.
Vienuolyno teritorijoje įsikūręs mažas muziejus, kuriame saugomos retos Bizantijos imperijos laikų ikonos, šventos knygos ir kitos relikvijos. Vienuolynas toje vietoje įkurtas apie 1225 m., tačiau dabartinis pastatas, kiemas ir vienuolių celės pastatyti XVIII a. Vienuolyno koplyčia, kur meldžiasi vienuoliai – labai maža, jauki ir dailiai dekoruota, ten galima uždegti žvakutę ir paaukoti pinigų.
Vienuolyno parduotuvėje galima įsigyti vienuolių spaudžiamo alyvuogių aliejaus, prieskonių, uogienių. Alyvuogės ir iš jų spaudžiamas aliejus Korfu saloje – puikūs. Sala, gaudama daugiausiai lietaus, yra viena iš žaliausių Graikijos salų ir čia suskaičiuojama apie tris milijonus alyvmedžių.
Aplankę vienuolyną, važiavome vėlyvų pusryčių į už kokių keturių kilometrų esantį Lakones kaimą. Tuos kelis kilometrus važiuoti reikėjo į kalną ir maždaug 700 metrų aukštyje įsikūrusiame Lakones išvydome neapsakomai gražų vaizdą: kiparisais ir alyvmedžiais apaugusią pakalnę ir puikias Paleokastritsos įlankas ir pakrantes. Šitame kaimelyje yra keli restoranai ir kavinukės, kur galima užkąsti prieš dienos keliones.
Atsisveikinę su Paleokastritsa, judėjome į pietus. Pakeliui yra keli dėmesio verti kaimai ir paplūdimiai: Ermones, Pelekas, Agios Gordios. Mūsų tikslas buvo Chalikounas paplūdimys, iki kurio nuvažiuoti pasirodė gana sudėtinga, nes važiavome kalnų keliukais pakrantėje, o kartais navigacija liepdavo mums važiuoti per siaurus ir duobėtus sodų keliukus ar netgi privačius kiemus.
Arčiau tos vietos, kuri buvo mūsų tikslas, atsirado šiokie tokie ženklai su užrašu Chalikounas Beach. Ta vieta gana unikali, laukinė, tačiau apleista. Ten matosi kažkokios pradėto, bet nebaigto statyti kelio liekanos, mėtosi šiukšlės. Kažin ar šiukšlina turistai, ši vieta nėra gausiai lankoma, o kai domėjausi apie šį paplūdimį, sužinojau, kad aplinkinių vietovių gyventojai šiltomis savaitgalio dienomis poilsiauja Chalikounas, toliau nuo turistinių vietų.
Tačiau ši vieta unikali tuo, kad visai šalia jūros – nemažas Korissiono ežeras (Lake Korission), kurį nuo jūros skiria gana siauras smėlio ir akmenukų ruožas. Šis ežeras iš tikrųjų yra natūrali sūraus vandens lagūna, kažkada atskirta nuo jūros. Reikia pripažinti, ta vieta daug geriau atrodo fotografijose iš viršaus, tačiau jei reikėtų sezono metu pabėgti nuo daugybės žmonių arba pasiilgtumėte jūros be uolų aplinkui, nuvažiuokite į Chalikounas.
Iš Chalikounas, kad ir kaip nenorėjome, turėjome važiuoti atgal į Kerkyrą – skrydis buvo po kelių valandų. Važiavome rytine salos pakrante, čia, netoli Kerkyros, pamatėme dar vieną Korfu simbolį – mažutę pušimis apaugusią salą Pontikonisi, kurioje yra vienintelis pastatas – Pantokratoro vienuolynas (Pantokrator Monastery).
Planuojame taip pat aplankyti sia sala, norejau paklaust ar geriau apsistoti vienoje ar keliose vietose? Sala atrodo nedidele, busime savaite ir tai idomu ar nebus sudetinga apsistojus vienoje vietoje automobiliu apziuret visa sala.
Ir dar klausimas: gal turite patarimu kur geriau nuomoti automobili?
Sala tikrai nedidelė, tad automobiliu apvažiuosite nesunkiai – mes per nepilnas dvi dienas apvažiavome visą salą, laiko pritrūko tik aplankyti vienus rūmus salos rytuose. Jei norite gražių vaizdų, patartume rinktis viešbutį vakarinėje salos dalyje – kai mes buvome apsistoję Paleokastritsoje, tai ryte labai džiaugiamės puikiais vaizdais į jūrą nuo kalno (ten visi viešbučiai ant kalno). Jei norėtumėte daugiau laiko praleisti paplūdimyje, labai tiktų Agios Gordios.
O automobilį galim patarti nuomotis iš Corfu Sunrise, čia vietinė įmonė, susirašėm emailais, mokėjom nuvykę į salą, jokio užstato neprašė ir viskas vyko sklandžiai. Šiek tiek daugiau apie automobilio nuomą saloje pasakojome čia.
Geros kelionės! 🙂
Sveiki,
Kur galiu gauti Korfu žemėlapį, su detaliai aprašytom lankytomis vietomis? Ačiū
Giedre, mūsų kelionės žemėlapis.maršrutas čia: http://www.rome2rio.com/trip/gMkIAf
Ką aplankėme, tą aprašėme, o jei jums reikia turistinio žemėlapio, tai turbūt salos turizmo informacijos centre galite gauti.
Kokia nuostabi Korfu sala. Labai norėčiau ją pamatyti savomis akimis ten nuvykus. Gamta nepakartojama, o vandens mėlynumas… Jūsų aplankytos vietos visos atrodo vertos dėmesio. Būtinai pasižymėsiu, prieš ten vykstant.
Kokios nuostabios nuotraukos, o ir aišku pati sala! Jau seniai noriu pamatyti Korfu, nes kol kas iš Graikijos salų buvau tik Kose. Labai ačiū už puikų blogą. Viskas taip išsamu ir įdomu, kad nu 10 balų 🙂 Taip ir norisi greičiau tą visą grožį savom akim pamatyti. Beje, kaip tik domėjausi, kad pigios kelionės į graikiją dabar yra labai populiarios. Tikriausiai reikia nieko nelaukti ir dar šios vasaros pabaigoje keliauti pailsėti ir pamatyti.
Sveiki, puikiai aprasyta, tikrai pasinaudosime jusu patarimais. kovo gale planuojame ir mes skristi, tik patarkit kaip su orais buvo? Ar labai vesu?
Korfu saloje buvo tuomet buvo apie 20-25 laipsnius. Kovo-balandžio mėn. labai permainingi orai tokiu metu, keliauti pats tas, o paplūdimyje ilsėtis gali būti ir vėsoka.
Planuojam aplankyti šią salą. O sakykit kaip ten su tais uodais
Rasa, balandžio mėnesį uodų nepastebėjome!