Nuotykiai Rytų Javoje: Bromo ugnikalnis

Print Friendly

Taip arti šalia pikto, rūkstančio ir riaumiojančio ugnikalnio buvome pirmą kartą. Bromo ugnikalnis (Gunung Bromo) Indonezijai priklausančioje Rytų Javos saloje yra aktyvus, bet visai šalia, kaimelyje 2 km aukštyje, ramiai gyvena ir daržus ravi vietiniai. Porai naktų ten svečiai buvome ir mes. Apie tai, kaip iš Balio salos nusigauti iki Bromo ugnikalnio, ir kokie netikėtumai mūsų ten laukė – šiame straipsnyje.

Kelias savaites praleidę Balyje, nusprendėme, kad laikas aplankyti kitą Indonezijo salą – visai netoli Balio esančią Javą. Šios salos rytinėje dalyje yra du vulkanai – Bromo ir Ijen, kuriuos ir pasiryžome pamatyti.

Iš Balio centrinėje dalyje esančio Ubudo motoroleriu pajudėjom į Gilimanuk uostą rytiniame Balyje, kelionė truko tris valandas. Motorolerį palikome pasaugoti kelto policijai už kelis tūkstančius rupijų (apie 2-3 eur.), kol grišim, po keturių – penkių dienų, tuomet dar tiksliai nežinojome.

Keltu: Balis – Rytų Java

Balį ir Javą skiria tik apie 2,5 km sąsiauris, persikelti galima viešuoju keltu per mažiau nei 30 minučių. Bilieto kaino nedidelė – 6000 rupijų suaugusiajam (apie 0,40€).

Vos išlipę Rytų Javos keltų stotyje Ketapang, pastebėjome pirmuosius skirtumus nuo Balio. Čia gyventojai neišlepinti turistų, kainos daug mažesnės, viešbučių tik vienas kitas (ir tie patys ‘home stay’ – kambariai vietinių namuose). Bet sveikinasi ir mojuoja kiekvienas.

Vietų pavalgyti Ketapang irgi nedaug, yra kelios tokios, kur nelabai norisi eiti, arba skirtos musulmonams valgytojams (Muslim Warung, nebandėm, nežinau, ar ten tokius kaip mes priima?), bet radom vieną gerą tarp traukinių stoties ir keltų uosto. Čia šeimininkauja olandė, kurios šaknys – Indonezijoje, tai puikiai pritaikė vietą turistams, neturintiems kur daugiau eiti, kai reikia laukti kelto arba traukinio.

Traukiniu: Ketapang – Probolinggo

Naktį praleidę kambaryje vietiniame homestay, ankstų rytą jau buvome traukinių stotyje – vyksim į Probolinggo, miestą, iš kurio galima pasiekti kaimą šalia Bromo ugnikalnio. Bilieto kaina už 4,5 val. kelionę verslo klase (dar yra ekonominė ir ekskliuzyvinė) buvo 95 000 rupijų vienam (apie 6 €). 

Ekonominės klasės bilietų tos dienos kelionėms jau nebebuvo, o verslo klase važiavo nemažai vietinių, pavažiavus gal penkias stoteles, vagonas buvo visiškai pilnas. Verslo klasės vagonai švarūs ir patogūs, tai kelionė labai neprailgo.

Nuotykiai prasidėjo atvykus į Probolinggo. Internete buvome skaitę atsiliepimų, kad šiame mieste turistui išsinuomoti motorolerį kelioms dienoms praktiškai neįmanoma – jokių nuomos punktų nėra. Bet mažą viltį vis tik turėjome, kad pavaikščioję ir paklausinėję vietinių, ką nors rasime – gal tik internete nesireklamuoja.

Neradome nieko. Teko rinktis planą B – maršrutinis pikapas iki autobusų stoties, kuri yra kitame miesto gale nei traukinių stotis, ir tuomet – autobusiukas iki Bromo ugnikalnio šešėlyje esančio kaimo Cemoro Lawang.

Senais automobiliais: Probolinggo – Cemoro Lawang 

Nuo traukinių stoties iki autobusų stoties važiuojame sename pikape (5000 rupijų žmogui), du kartus vairuotojas bando apgauti, išlaipinti anksčiau. Vos tik vairuotojas sustoja, neva atvežęs į reikiamą vietą, pripuola keli vyrai ir bando įtikinti, kad tik jie gali nuvežti į kaimelį Cemoro Lawang, o autobusų stotyje neva lauksim keturias valandas. Nepasiduodam, norim į stotį. Vairuotojas nepatenkintas, bet veža.

Autobusiukai, vežantys į Cemoro Lawang, stovi šalia miesto autobusų stoties, vadinamos Terminal Bayuangga (žemėlapis čia). Čia sutikome grupę turistų, traukiančių į tą pačią pusę, kaip ir mes. Mes atvykome keturiese, kaip tik tiek žmonių trūko, kad autobusiukas į kalnus pajudėtų. Talpinamės į 15 vietų autobusiuką, bagažas keliauja ant stogo, vietos labai mažai, bet po valandos pasiekiame Cemoro Lawang, sumokėję po 40 000 rupijų (2,5 €) už vieną bilietą.

Atvykus į kaimelį šalia Bromo, ištiko lengvas šokas. Pirmiausia, dėl temperatūrų skirtumo – apačioje buvo apie +30, o šitame kaimelyje, daugiau nei 2 km aukštyje, vos +10, žvarbus vėjas ir lietus.

Apsivilkę šilčiausius rūbus, kokie buvo kuprinėse, ėjom ieškoti, kur apsistoti. Pasirinkimas čia visai nedidelis, yra keli viešbučiai, kur kainos lyginant su Indonezijos kainomis, gana didelės, ir keli homestay – vietinių gyventojų nuomojami kambariai. Apžiūrėję 3 vietas, išsirinkom kambarį homestay Udin už 150 000 rupijų (apie 11 €) per naktį. Šildymo nėra, drėgna, net vanduo duše tik drungnas, o kai lauke taip šalta, tai baisiai nejauku.

Turbūt visus tuo metu kaimelyje viešinčius turistus galima sutikti hostelio Lava užeigoje, gurkšnojančius imbiero arbatą. Čia šilta ir yra wifi, kitur kaimelyje ryšį pagauti nelengva. Pusryčių bufetas žmogui kainuoja 40 000 rupijų (apie 2,3 €). 

Beje, šitame kaimelyje bankomato nėra, kortelėmis atsiskaityti irgi negalima. Mes grynaisiais nepasirūpinome, tai homestay šeimininkas motoroleriu pavežėjo iki artimiausio kaimo už 5 km.

Kaimelis spalvingas ir ramus, aplink vietiniai ūkininkauja ir užsiima turizmu. Čia, kaip ir Balyje, populiarūs saulėtekio turai – vietiniai džipais turistus gabena į kalną pasitikti saulėtekio, tada nuveža arčiau Bromo ugnikalnio.

Mes nusprendėme, kad žavaus saulėtekio šalia Batur ugnikalnio Balyje mums užteko, tad su Bromo ugnikalniu norėjome susipažinti be minių, pėsčiomis, kai bus išaušę.

Bromo ugnikalnis, 2329 m aukštyje, yra vienas iš geriausiai žinomų ugnikalnių Indonezijoje. Vulkanas gana aktyvus – paskutinis išsiveržimas buvo 2016 m., o dūmai iš kraterio rūksta nuolat.

Mūsų rytas prasidėjo keliu žemyn ir paskui aukštyn iki ugnikalnio kraterio. Nuo Cemoro Lawang kraterį pasiekti nesunku, užtrunka apie 45 min. pėsčiomis.

Žygiuodami per slėnį, virš savęs matom tik debesis ir iš kraterio besiveržiančius dūmus, tai net neįsivaizduojam, koks bus matomumas, kai užsipsim. Kuo arčiau kraterio, tuo labiau nežemiški vaizdai aplink.

Parėję lavos išvagotą slėnį ir smėlio jūrą (Sand Sea), prieiname daug laiptelių į viršų, link kraterio. Lipti nelengva, trūksta oro, o įkvėpti daug negali, nes dūmų kvapas per aštrus. Galiausiai pasiekiame viršų.

Pirmą kartą taip arti rūkstančio ugnikalnio kraterio! Jausmas neapsakomas, iš pradžių vaizdą slepia debesys ir dūmai, paskui po truputį skaidosi, nežinai, ką išvysi… Garsas nežmoniškas, atrodo, kad tas vulkanas pusryčius valgytų.

Išsilaikyti ant kraterio krašto reikia jėgų, vėjo gūsiai vis pagrasina nunešti į šoną. O kvapas toks, kad užsikosėjom ne kartą, laukdami, kol jo didenybė Bromo parodys savo kraterio skylę.

Ugnikalnio krateriu tos dienos vaikščiojimai po kalnus nesibaigė. Grįžę į kaimelį, papietavę, vėl judam, šį kartą aukštyn, į kalnus, kur yra apžvalgos aikštelių, nuo kurių matosi Bromo vulkanas iš aukštai.

Kelias į kalnus veda palei daržus, čia populiariausios kultūros, kaip pastebėjom, kopūstai ir svogūnai. Tokioj vietoj, su tokiu vaizdu, galbūt daržus ravėti įdomiau?

Tą dieną kalnais pakalnėmis suvaikščiojome 17 km. Gurkšnodami imbiero arbatą Lava užeigoje aptarinėjome dienos įspūdžius ir su kitais keliautojais planavomės kelionę atgal. Atgal į Probolinggo keliauti susitarėme su kanadiečių pora ir šeimyna iš Olandijos, privatus minivenas kainavo, jei gerai pamenu, iki 150 000 rupijų mums dviems. Jei būsite šalia Bromo vulkano, ir norėsite susirasti bendražygių ar susiderinti keliones kartu – Lava geriausia vieta sutikti kitus keliautojus.

Iš Probolinggo traukiniu keliavome atgal į Ketapang, kur naktį mūsų laukė kitas nuotykis – naktinis žygis į sieros kraterį Ijen, apie tai – kitame straipsnyje.

Daugiau vaizdų iš Bromo ugnikalnio – trumpame filmuke:

Leave a Reply