Beveik visada stengiamės ištrūkti iš Londono per „banko atostogas“ (Bank holiday), kuriomis Anglijoje džiaugiamės kelis kartus per metus. Todėl mūsų išvykos dažniausiai nebūna ilgos – trys ar keturios dienos.
Vienam iš tokių ilgųjų savaitgalių, kai dvigubai pakyla skrydžių kainos iš Londono į šiltesnes vieteles, išsirinkom ne visai įprastą kelionę. Keliavom visą naktį – važiavom autobusu, po to traukiniu, tada plaukėm ir po maždaug aštuonių valandų pasiekėm tikslą. Į tą pačią vietą būtų galima nuskristi iš Londono Gatwicko arba Southendo oro uostų per valandą, bet mes norėjom šiek tiek įvairovės, o ir skrydžių bilietai buvo dvigubai brangesni.
Ilgesnis kelionės variantas buvo toks: penktadienį po darbų susikrovėm mantą, nulėkėm į Londono Waterloo stotį, iš kur paskutinis traukinys (bilietai dviems į abi puses – 52 £) per porą valandų nuvežė į Weymouth uostą. Buvo naktis, iki kelto – dar 4 valandos. Miestas nemiegojo, tad užsukom į vieną iš daugelio pabų, vėliau užkrimtom visą parą veikiančioj užkandinėj, ir pasukom kelto link. Į 5 val. ryto pajudėti turėjusį keltą (bilietai dviems pirmyn-atgal – 185 £, į Džersį plukdina Condor Ferries) įleidinėti pradėjo 3 val. Tada keturias valandas plaukėm ir 9 val. ryto pasiekėme Džersį, vieną iš Normandijos arba Lamanšo salų (angliškai salos vadinamos Channel Islands).
Džersio mažasis brolis Gernsis (Guernsey), yra už 45 km, nuo Džersio iki Prancūzijos Saint Malo uosto mažiau nei 30 km, o iki Anglijos –160 km. Abi salos priklauso Anglijos karūnai, tačiau į Jungtinės karalystės sudėtį neįeina ir Europos Sąjungai nepriklauso. Turistams iš ES apribojimai įvažiuoti į salas nėra taikomi, vizų nereikia, ir užtenka turėti tapatybės kortelę arba pasą.
Džersis – mažytė sala, tik 14,5 km ilgio ir 8 km pločio, tačiau dydis – ne rodiklis, čia yra ką veikti ir ką pamatyti. Sala dalyvavo svarbiuose istoriniuose įvykiuose ir turi, ką papasakoti. Savivaldos teises Džersis įgijo 1204 metais, skilus Normandijos hercogystei, kai pripažino priklausomybę Anglijos karūnai. Tada baigėsi Džersio ramios dienos – teises į salą ėmė reikšti Prancūzija ir sala tapo ginčų objektu tarp anglų ir prancūzų. Šimto metu kare tarp Anglijos ir Prancūzijos, saloje vyko nemažai mūšių, vėliau Džersis kelis kartus buvo okupuotas prancūzų, paskui vėl atsiimtas Anglijos karaliaus. Per antrąjį pasaulinį karą salą penkeriems metams buvo okupavę vokiečiai. 1945 metais, gegužės 9 dieną, sala buvo išlaisvinta ir tą dieną kasmet švenčia savo nepriklausomybę, kurią simbolizuoja paminklas salos sostinėje.
Pagrindinis ir vienintelis miestas yra sostinė Sent Helieras (Saint Helier), kuriame daugiausiai viešbučių, parduotuvių, restoranų. Mes apsistojome viename iš miesto pakrantės viešbučių (dviems asmenims dvi paros – 180£), tačiau mieste daug laiko nepraleidom. Miestas nedidelis, labai primenantis Anglijos pakrantės kurortus, ypač pagrindinė gatvė, kurioje radome tas pačias parduotuves, restoranus ir pabus, kaip ir Anglijoje. Transportas čia juda kairėje pusėje, visi kalba angliškai, o salos valiuta – svaras sterlingų. Banknotų išvaizda šiek tiek kitokia, nei JK pinigų, tačiau vertė tokia pat, ir saloje atsiskaityti galima ir JK, ir Džersio svarais.
Nepaisant šitiek angliškų dalykų, saloje nesijauti visiškai kaip Anglijoje. Čia netruksite pastebėti ir pajusti prancūzų įtaką: gatvių pavadinimai – prancūziški, himnas – prancūzų kalba. Iki 1960 metų Džersio oficiali kalba buvo prancūzų, o šiuo metu tai yra trikalbė sala – oficialios kalbos yra anglų ir prancūzų, šiek tiek gyventojų dar moka ir vietinę kalbą Jèrriais.
Atostogos Džersio saloje yra tikras pabėgimas nuo didmiesčio ir minios žmonių. Nors sakiau, kad Džersio sostinė panaši į daugelį Anglijos kurorto miestelių, tačiau tas panašumas išorinis – Džersis nepalyginamai ramesnis ir jaukesnis nei koks Brightonas. Ir žmonės čia, matyt taip įprasta salų gyventojams, labiau atsipalaidavę, neskubantys, besimėgaujantys šia akimirka. Tik pusę visos salos gyventojų sudaro džersiečiai, apie 30 proc. salos gyventojų yra britai, 7 proc. – didžiausia imigrantų grupė – portugalai, apie 3 proc. lenkų ir po 1 proc. airių ir prancūzų.
Statistika, rodanti tik vieną procentą prancūzų šiek tiek stebino, nes jų, ypač aptarnavimo sektoriuje, sutikome gana daug. Bet pasirodo, jie atkeliauja ten tik sezono metu. Mašinų nuomos punkte mus aptarnavęs prancūzas mums sakė saloje dirbantis vasaromis, ir dar pridūrė, kad pažįsta dvi lietuves, gyvenančias Džersyje. Ir mums patiems pasisekė saloje sutikti vieną tautietį, dirbantį kavinėje. Jis stebėjosi mus sutikęs ir sakė, kad lietuviai turistai Džersyje apsilanko retai…
Vietinių gyventojų ir atvykėlių darbai ir verslai dažniausiai susiję su agrikultūra arba turizmu. Džersis pasaulyje žinomas dėl aukščiausios rūšies pieno ir karvių. Džersyje išveista karvių veislė yra antra pasaulyje pagal populiarumą, jų duodamas pienas yra šiek tiek riebesnis, turintis daugiau baltymų, kalcio. Šio pieno ir jo gaminių galima įsigyti ir JK prekybos centruose – ant pakuočių būtinai bus užrašyta Channel Islands Milk. Šiuo metu saloje fermeriai augina apie 3500 karvių. Prieš 150 metų jų buvo keturis kartus daugiau…
Į Džersį turėtų keliauti tie, kuriems patinka būti gamtoje. Salą apžiūrėti galima keliais būdais, vasarą geriausia keliauti dviračiais arba motoroleriais, o turint daugiau laiko – leistis į žygius pėsčiomis, taip bus nepraleisite nė vieno salos kampelio. Tačiau iš anksto planuojant, sunku nuspėti, koks bus oras. Nors saloje būna keliais laipsniais šilčiau nei tuo metu didžiosiose Britanijos salose, tačiau oras gali būti permainingas ir ten dažnai pučia stiprūs vėjai. Mūsų viešnagės metu per dieną oras pasikeisdavo bent porą kartų – kai atvykom, lynojo, vėliau švietė saulė, paskui vėl apsiniaukė. Tik paskutinę dieną buvo ramu ir šilta: vėjas nurimo, saulė kaitino ir džiugino mėlynas dangus be debesų.
Mes keliavome paskutinį vasaros savaitgalį ir dėl oro nebuvom tikri, todėl vietoj dviejų ratų pasirinkom keturis ratus su stogu. Automobilį nuomojom iš Europcar, dviems dienoms jis kainavo 60£ (degalai įskaičiuoti). Saloje didžiausias leistinas greitis – 60 km/h, o keliukai vietomis tokie siauri, kad beveik neįmanoma prasilenkti dviems mašinoms. Atstumai nedideli, į kitą salos pusę nuvažiuoti gali per 10-15 minučių, tai trijų dienų visiškai pakako apkeliauti visą salą, o į labiausiai patikusias vietas nuvykti net antrą kartą. Keliavom senoviniu būdu – su žemėlapiu, tokioje mažoje saloje puikiausiai galima apsieiti be navigacijos.
Salos šiaurinė ir pietinė dalys labai skiriasi. Šiaurėje radome labiau laukines ir atšiaurias pakrantes, čia krantai akmenuoti ir statūs, siekiantys iki 100 metrų. Paplūdimių ten praktiškai nėra. Kitaip pietinėje salos dalyje – čia pakrantės gana nuolaidžios ir padengtos auksiniu smėliu. Būtinai sustokite prie mažesnių įlankėlių, vaizdai iš ten atsiveria nuostabūs. Viena iš tokių labai susižavėjome taip, kad grįžom antrą kartą. Mažą Beauport įlankos paplūdimį iš trijų pusių supa kalvos ir uolos, ir puikiai apsaugo nuo vėjo. Tad vėjuotą dieną tai puikiausia vieta gaudyti saulės spindulius.
Šiek tiek į vakarus nuo Beauport įlankos yra viena gražiausių ir romantiškiausių salos vietų – La Corbiere švyturys, dažniausiai fotografuojamas objektas Džersyje. Idealiai baltas bokštas iš tolo šviečia mėlynoje jūroje. Takeliu link švyturio nueiti galima tik atslūgus jūrai. Potvynio metu švyturys būna atskirtas nuo salos.
Saloje gyvenimą diktuoja jūros potvyniai ir atoslūgiai. Prie šios gamtos išdaigos reikia taikytis kasdien. Džersyje jūra pasitraukia taip toli, kad salos plotas padvigubėja – tokį faktą skelbia lankstinukas apie Džersį. Ilsėdamiesi paplūdimyje pastebėjom, kad vanduo tvinsta labai greitai – daiktus tolyn nuo artėjančio vandens gelbėti teko kelis kartus. Kai kuriose salos vietose įspėjamieji ženklai skelbė neiti toli nuslūgusios jūros dugnu – nespėsi grįžti į krantą ir būsi norom nenorom išsimaudęs.
Iki šiol Džersį man labai primena violetinė spalva. Salos kalvas šia spalva nudažo laukinių levandų krūmeliai, nors ir augantys pavieniui, bet iš tolo žiūrint didžiuliai plotai padengti kaip kilimu. Džersyje galima matyti daug ir toli, sala labai nelygi, kalvota, ir nuo tų kalvų atsiveria puikios gamtos panoramos, tokios, kokių pasiilgsti gyvendamas dideliam mieste.
Apžiūrėjus salos gamtą, galima paieškoti ir kitų pramogų. Nors Džersis mažas, tačiau veiklos čia ras ir šeimos, ir jaunimas, ir brandaus amžiaus žmonės. Šeimoms su vaikais turėtų patikti nuotykių parkas aMaizin!, golfo ir pramogų centras Les Mielles, vandens parkas Aquasplash ar jūros safaris. Nors sala atrodo rami atostogų vieta, bet naktinis gyvenimas čia verda ir pasirinkti, kur nueiti, yra iš ko. Visą klubų ir barų sąrašą rasite čia>>. Džersis siūlo begalybę aktyvių pramogų sausumoje, ir dar daugiau vandenyje: žvejybą, buriavimą, nardymą, jėgos aitvarus, baidares, vandens motociklus, valtis ir negi šokinėjimą į vandenį nuo uolų.
Mus sudomino Jersey War tunnels – karo tuneliais vadinama požeminė ligoninė Ho8, įkurta salą okupavusių vokiečių. Tai nėra įprastas muziejus, kur svarbiausias dalykas eksponatai. Čia svarbi vieta, šie tuneliai, išrausti karo belaisvių, patys savaime priverčia pajusti tą siaubą ir pavojų, sukausčiusį mažą salą penkeriems metams.
Tuneliuose įkurtos galerijos su fotografijomis ir eksponatais supažindina su salos gyvenimu per karą. Kai JK paskelbė, kad negins Džersio, salos gyventojai turėjo pasirinkti – likti saloje ir susidurti su vokiečiais, ar palikti namus ir evakuotis į Britaniją ar Prancūziją. Džersis pasipriešinti negalėjo, tad netrukus į beginklę salą įsiveržę vokiečiai padarė galą ramiam salos gyvenimui. Prasidėjo „popierinis karas“ – okupantai įvedė savo taisykles, leido naujus, kiekvieną sritį varžiusius įstatymus. Likusieji saloje turėjo prisitaikyti prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų – daugybė apribojimų, maisto, vaistų ir elektros energijos trūkumas sudarė didelių sunkumų vietos gyventojams. Okupacija truko penkerius metus, kol britų karinės pajėgos išlaisvino Normadijos salas.
Jei Antrojo pasaulinio karo ir šių tunelių būtų negana, dar galite aplankyti Kariuomenės muziejų, įkurtą vokiečių bunkeryje.
Ką dar aplankyti Džersyje:
- Džersio pilys vertos dėmesio: Elžbietos pilis (Elizabeth Castle) – Sent Aubino įlankos saloje stovinti istorinė pilis, į kurią galima pėsčiomis nukeliauti taku tada, kai vanduo nuslūgsta, arba plaukti keltu. Mont Orgueil pilis Gorio kaimelyje salos rytuose – didžiulė akmeninė tvirtovė, 600 metų gynusi salą nuo prancūzų puldinėjimų.
- Gėlių sala – taip Džersis vadinamas dėl puikių klimato sąlygų gėlėms augti. Sodininkai ir gėlių mėgėjai ar tiesiog ieškantys grožio ir harmonijos Džersyje turėtų aplankyti Rego sodą, levandų fermą ir orchidėjų sodą.
Naudinga:
- Labai išsamus Džersio turizmo puslapis>>
- Užsisakykite nemokamų žemėlapių ir brošiūrų apie Džersį čia>>
[wpsgallery]
Nuostabu…