Nuotykiai Rytų Javoje: bemiegė naktis Ijen sieros krateryje

Print Friendly

Tą naktį miegą iškeitėme į žygį po dar vieną Indonezijos ugnikalnį. Ijen vulkanas Javos saloje, 2799 m aukštyje virš jūros lygio, įsiminė visam gyvenimui – tų vaizdų, kvapų ir unikalių potyrių pamiršti neįmanoma. Jei norite sutikti aušrą ugnikalnio krateryje, apsupti geltonų dūmų, šalia didžiausio pasaulyje rūgštinio ežero – keliaukite į Ijen ugnikalnį.

Žvaigždutė žemėlapyje prie Ijen ugnikalnio (Kawah Ijen) buvo jau seniai, dar net nesvajojant apie kelionę po Pietryčių Aziją. Ijen susidomėjome pamatę National Geographic laidą prieš keletą metų – akivaizdu, kad susidomėjome ne tik mes, bet ir daugybė keliautojų iš viso pasaulio. Turizmas į Ijen per pastaruosius kelerius metus smarkiai išaugo, žmonės traukia į Ijen savo akimis pamatyti mėlynąją liepsną, sieros kasyklą ir turkio spalvos rūgštinį ežerą. Sezono metu per dieną Ijen aplanko net iki tūkstančio žmonių!

Mes į Ijen ugnikalnį keliavome jau aplankę kitą žymų vulkaną Javos saloje – Bromo. Ijen turų kainų nelyginome, turėjome kontaktus žmogaus, kuris tai organizuoja – jį sutikome Ketapang keltų uoste, vos persikėlę iš Balio. Lankėmės ne sezono metu, tad jokio vargo gauti vietą paskutinę minutę nebuvo. Susitarę emailais, susitarėme kad už turą (su transportavimu, gidu, dujokauke, prožektorium ir įėjimo mokesčiu) mokėsim po 250 000 rupijų (apie 16 €) žmogui.

Turo džipas mūsų paimti iš homestay kambario Ketapang miestelyje atvyko prieš vidurnaktį. Pakeliui į Ijen užsukome paimti italų porelės ir tuomet mus keturis apie porą valandų vežė, tiksliau – vingiavo ir kratė  tamsiais ir prastais Javos kalnų keliukais, į žygio pradžios tašką.

Apie 2 val. ryto susipažinome su savo gidu ir kitais keliautojais ir, atsigėrę kavos, pradėjom lipti. Tamsoje gana stačiu taku į viršų, pasišviečiant prožektoriumi, reikėjo eiti apie 4 km, o paskui – akmenuotu taku leistis žemyn į kraterį.

Prieš 4 val. ryto jau buvom kraterio viduje, kur mums pavyko pamatyti tą įžymiąją mėlyną liepsną. Gerai, kad mes ir dar trys žygeiviai, atsiskyrę nuo savo lėtos grupės, atėjome vieni pirmųjų ir galėjome gerai matyti mėlyną ugnį. Kai prisirinko daugiau žmonių, dauguma nesusiprato išjungti prožektorių, tai mėlyna liepsna jau nebe taip gerai matoma buvo.

Tokiomis sąlygomis buvo sunku padaryti kokybiškų nuotraukų, šiek tiek daugiau vaizdų matosi filmuotame reportaže:

Aušros reikėjo palaukti apie pusantros valandos, buvo šalta ir drėgna nuo lietaus, akis ir gerklę graužė dūmai, bet kraterio viduje tikrai verta pasilikti, kol bus šviesu. Daug žygeivių, pamatę mėlyną liepsną, apsisuko ir lipo viršun, pasitikti saulės ant kraterio krašto, bet mes likome ir pamatėme tai, ko tikrai neiškeistume į saulėtekį.

Dujokaukė toje vietoje būtina! Iš pradžių, vos nusileidus į kraterį, atrodė, kad gal jos ir neprireiks, bet kai vėjas papūsdavo dūmų link mūsų, tai kvėpuoti be kaukės buvo neįmanoma.

Švintant išryškėjo geltoni sieros luitai, kraterio viduje esantis rūgštinis ežeras,  tiršti geltoni dūmai. Prašvitus iš palapinės kraterio viduje išlindo ir keli darbininkai, kurie sieros luitus deda į krepšius, į maišus, ir neša viršun. Šis darbas vos ne prestižinis, nes uždirba daug daugiau nei kiti vietiniai tose apylinkėse. Sierakasiai gauna 50 000 – 75 000 rupijų (3-5 €) per dieną.

Dalius pamėgino pakelti darbininkų krepšius su siera – buvo sunku, o nedidukai indonezijiečiai, tuos krepšius neša į kraterio viršų, ir tada žemyn iki kaimo. Toks krovinys įprastai sveria apie 70 kg – daugiau nei pats nešikas.

Rytas buvo debesuotas ir vaizdą dengė ne tik dūmai, bet ir rūkas, pamatyti viso rūgštinio ežero kraterio viduje nepavyko – tik kartais dalį jo atidengdavo nuplaukęs rūkas ir dūmai.

Iš kraterio pajudėjome vieni paskutiniųjų, lipti į viršų iki kraterio briaunos per didžiulius akmenis, prašvitus atrodė kur kas pavojingiau. Naktį, pasišviečiant prožektoriumi, susikoncentruoji tik į kelis žingsnius prieš save, o dienos šviesoje jau matosi ir aukštis, ir kad takas vietomis visai ne takas.

Užlipę atgal prie kraterio briaunos pajudėjome atgal į žygio pradžios vietą, nulipti buvo daug greičiau, nei užkilti, ypač stebint mistiškai rūku apgaubtas apylinkes.

 

Vieta, nuo kurios prasideda žygis į Ijen kraterį: Curah Macan, Tamansari, Licin, Banyuwangi Regency, East Java 68454, Indonesia (Google Maps)

 

Leave a Reply